Ar pritartumėte nuomonei, kad meniniam talentui reikštis padeda savanoriška ar priverstinė emigracija, susidūrimai su svetimomis kultūromis Savo įžvalgas paremkite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Pradėdama kalbą, norėčiau apibrėžti sąvoką – emigracija. Paprastais žodžiais tariant, tai reiškinys, kai žmogus ar žmonių grupė keičia savo gyvenamąją vietą dėl tam tikrų priežasčių. Emigracija yra plačiai diskutuojama internete, televizijoje, spaudoje bei privačiuose žmonių pokalbiuose. Ši tema yra ypač aktuali šiandien, kadangi kasdien savo noru mūsų šalį palieka jauni, išsilavinę žmonės. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvą paliko maždaug ketvirtadalis tautos. Vykstant globalizacijai, šis žmonių, norinčių išbandyti laimę svetimuose kraštuose ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, skaičius vis didėja. Taigi vyksta savanoriška ekonominė emigracija, tačiau tai ne vienintelė jos rūšis. Kitiems gali tekti patirti priverstinę emigraciją, kitaip tariant – tremtį. Antrojo pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario dešimtmečiais lietuvių tauta patyrė genocidą – vyko masiniai žmonių trėmimai, vykdomi nacių ir sovietų. Naciai trėmė į koncentracijos stovyklas, o sovietinė valdžia į Sibirą. Vienokią ar kitokią emigraciją teko patirti ir ne vienam lietuvių literatūros atstovui, palikti gimtinę ir gyventi svetur. Ši skaudi patirtis paliko pėdsaką jų kūryboje. Tad šiandien savo kalboje bandysiu argumentuotai pritarti nuomonei, kad priverstinė arba savanoriška emigracija bei susidūrimai su svetimomis kultūromis padeda ugdyti rašytojo meninį talentą.