Asmenybės dvilypumas trukdo siekti tikslo

Kiekvienas žmogus pasirenka gyvenimo kelią, kuriuo eidamas siekia užsibrėžto tikslo. Neretai kada atsiduriame abejonių pilnoje gyvenimo kryžkelėje, kai turime apsispręsti – ar joje ir pasilikti, ar pasukti kuria nors viena kryptimi. Ši tema nagrinėjama žymaus lietuvių lyriko, simbolisto Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame – intelektualiniame romane „Altorių šešėly“, kurio pagrindinis veikėjas bando atrasti individualius savo būties dėsnius, ieško savęs.

Šiame kūrinyje pasakojama apie pagrindinio herojaus – Liudo Vasario – gyvenimą, kuris vis sunkėja augant jo sielos konfliktui: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Pirmojoje romano dalyje „Bandymų dienos“ galime įžvelgti šio konflikto užuomazgas. Prieš žengdamas lemtingą žingsnį ir stodamas į kunigų seminariją Liudas negalvoja tapti kunigu, tik nori būti naudingas savo šaliai bei patenkinti didžius tėvų norus. Supratęs, kad studijos nesutvirtins jo tikėjimo, nesužadins stipresnio religinio jausmo, o oficialios bažnytinės ceremonijos nesuteiks kasdienybei spalvų, Vasaris pradeda abejoti savimi bei kunigo pašaukimo egzistavimu savo širdyje. Svarbus įvykis, dar labiau sustiprinęs jo dvejones dėl kunigo gyvenimo, buvo pažintis su klebono auklėtine Liucija. Ši moteris buvo pirmoji, moterišku žavesiu sužadinusi Liudo jausmus, vyriškas ambicijas, kurios kunigui reiškė didžiausią nuodėmę. Prieštaringi jausmai persekioja, gniuždo Vasarį, Liucės ir kitos moters – Katedros Nepažįstamosios – paveikslai, vis išdygstantys atmintyje verčia ilgėtis idealo. Būtent šis ilgesys ir jį graužiančių abejonių sukelta širdgėla įkvepia jį kurti. Pirmasis Liudo eilėraštis buvo lyg kelionės link nepasiekiamybės pradžia, kuri jam suteikė neapsakomą džiaugsmą. (Vasaris supranta, jog kunigystė ir „poetavimas“ yra visiškai skirtingi dalykai, tačiau mano radęs kompromisą: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“ jis pasako sau. Deja, tai tik iliuzija, Vasario pasąmonės padarinys, užviręs žūtbūtinę kunigo ir poeto tarpusavio kovą klieriko širdyje.) Manau, jog dvejonės dėl pašaukimo stumia Vasarį nevilties glėbin, verčia atsiverti pasaulietiškam gyvenimui, tačiau tuo pat metu slopinti šį troškimą, išsigelbėjimo ieškant kunigystėje.