Kaip išsaugoti orumą nužmoginimo sistemoje

Orumas – tai išskirtinė žmogaus sąvybė. Tačiau žmogaus orumas yra teisė, kurios dažnai nepaisoma. Pavyzdžiui seniau sovietmečio laikotarpu kaliniams kalint koncentracijos stovykloje kiekviena smulkmena buvo tarsi dar vienas laiptelis pažeminimo link. Kaliniai patys išgyveno visas nužmoginimo sistemas, vyravusias lageriuose. Ir ne visi iš tų lagerių sugryžo givi, tik nedaugelis. Tačiau žmogaus orumas buvo ir yra tebežeminamas ne vien praeityje, bet ir šiomis dienomis. Tiesiog ne tokiais barbariškais metodais. Dažnai jis žeminamas daug subtiliau ir labiau nepastebimai. Pagalvokite apie vaiką, kenčiantį patyčias dėl kokių nors fizinių ypatumų, imigrantą, pajuokiamą dėl „svetimų“ papročių, asmenį, diskriminuojamą už tai, kad jo kitokia odos spalva arba tautybė. Galbūt skriaudikams tai tik juokai, bet tiems, kurie menkinami, patirti skausmą ir pažeminimą visai nelinksma. Tad taip ir gaunasi, kad šioje situacijoje vieni lieka be galo patenkinti, o kitiems yra skaudu širdy. Manau, kad tai yra neteisinga. Tad, šiandien savo viešąjame lietuvių kalbos kalbėjime ketinu šnekėti apie tai, kaip išsaugoti žmogui orumą tokioje nužmoginimo sistemoje. Savo mintis ir teiginius pagrįsiu tremtinių patirtais išgyvenimais bei kitais pavyzdžiais.