Individo santykio su tėvyne kaita lietuvių literatūroje

Pasak Justino Marcinkevičiaus, ,,Mylėti tėvynę yra sunku, tragiškai sunku.“ Gyvenimas nestovi vietoje, viskas kinta su lyg kiekviena diena, netgi greičiau nei mes to patys norime. Tėvynė visais amžiais lietuviui buvo itin svarbi. Kūrėjams gimtasis kraštas – vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Tačiau individo santykis su tėvyne neišliko pastovus, reikia pripažinti, kad nuo didybės pereita prie ironijos bei suvokimo, kad ne viskas yra tobula. Keičiantis epochoms, gyvenimo aplinkybėms, keitėsi ir individo santykis su tėvyne. Šiandien norėčiau aptarti Jono Radvano, Maironio ir Mariaus Ivaškevičiaus požiūrį į tėvynę.

Reformacija kartu su savimi atsinešė ir naują pasaulėžiūrą – humanizmą, kuris žmogų laiko didžiausia vertybe. Reformacijai Lietuvoje plisti padeda tuo metu garsūs didikai – Radvilos. Vienas iš šios šeimos patikėtinių paragina poetą Joną Radvaną sukurti karvedį Mikalojų Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą. Apie patį autorių žinių nėra išlikę itin nedaug, neaiškios net gimimo ir mirties datos. Buvo protestantas – tai patvirtina draugystė su Radvilomis ir jo kūryba. Gerai išmanė antikinę literatūrą ir kultūrą. Svarbiausias jo kūrinys poema – „Radviliada“, kuri padeda formuoti požiūrį valstybės istoriją. Kūrinys 1592 m. išleistas Vilniuje, tai didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas. Šiam žanrui „Radviliada“ priskiriama dėl – herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos, kuri glaudžiai susijusi su pagrindinio veikėjo poelgiais. Poema sudaryta iš keturių dalių:

1. Mikalojaus Radvilo Rudojo kilmė, šeima, auklėjimas ir veiklos pradžią;
2. Livonijos karo pradžios įvykiai;
3. Vaizduojama pergalė prie Ulos upės ir tolesnė karo eiga;
4. Karo pabaiga ir herojaus mirtis;