Kokie jauno žmogaus siekiai vaizduojami literatūroje?

Popiežius Pranciškus I yra sakęs: „Jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o pensininkas.“ Išties jaunystė tas metas, kurio ilgisi seni, o jauni net negalvoja, kad ji vieną dieną baigsis. Jaunas žmogus gyvenime vadovaujasi ne protu, bet jausmais. Viską daro impulsyviai, nepagalvodamas apie galimas pasekmes. Reikia nepamiršti naivumo – tai viena iš didžiausių jaunystės problemų. Visgi būna ir tokių atvejų kai jaunas žmogus subręsta daug greičiau nei kiti ir tokiu būdu geba įkvėpti daryti gerus dalykus. Šiandien norėčiau plačiau apžvelgti jauno žmogaus siekius lietuvių literatūroje, o konkrečiai aptarti Maironio, Juozo Apučio ir Mariaus Katiliškio kūrybą šia tema.

Pradėsiu nuo žymiausio Tautinio atgimimo atstovo – Jono Mačiulio – Maironio. Eilėrašiuose jaunas lyrinis subjektas kviečia tautiečius nepasiduoti kovojant dėl tėvynes. Pats Maironis gimė 1862 m. likus dviems metams iki spaudos draudimo laikotarpio. 1884 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po keturių metų išvyko tęsti mokslų į Peterburgą, ten parašė nemažai eilėraščių, pradėjo pasirašinėti Maironio slapyvardžiu. Baigęs gimnaziją dėstė Kaune, vėliau Peterburge. 1909 m. grįžo į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi. Svarbiausias jo literatūrinis palikimas – poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ išspausdintas 1895 m. „Pavasario balsuose” Maironis herojinę praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta tarp kitų Europos tautų. Lietuvos erdvė – kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su šventomis vietomis. Lietuvos laikas – nuo atsimenamos praeities iki dabarties. Nepamirštami ir asmeniniai žmogaus išgyvenimai, savita dvasinė patirtis. Lyrinis „aš“ – stipri, savarankiška asmenybė. Jis maištingas, jo jausmai audringi, o tai bene ryškiausi jaunystės ženklai. Pabrėžiama skausmo, kančios reikšmė. Daugelyje eilėraščių Maironis kalba apie poeto misiją, troškimą būti suprastam, įvertintam. Didelę kančią jam kėlė tai, jog Lietuva nebuvo laisva valstybė. Tautos atgimimą jaučia kaip esminių permainų laiką. Vis dėlto poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, bet ir kas jaudina individą, kas asmeniškai išgyventa. Lyrinis subjektas jaučiasi vienišas: „Einu nesuprantamas vienu keliu/Be draugo, ir nieks nepalydi“. ( Eil. „Ko siekiu ir alkstu“ ) Jis ilgisi artimo draugo, mylinčios širdies, trokšta visiškos idealybės. Eilėraščių žmogų taip pat labai skaudina gyvenimo laikinumas, trapumas. Paskutinius Maironio gyvenimo dešimtmečius apkartino nusivylimas: intrigos sutrukdė tapti vyskupu, jaunoji poetų karta išėjusi Maironio mokyklą, jo poeziją ėmė vertinti kritiškai ir vis labiau stengėsi nuo jos pabėgti. Taigi, apibendrinant jauno žmogaus siekius Maironio kūryboje matyti, jog jis siekia gerovės visai tautai ir tik tuomet sau.