Krikščioniškoji etika lietuvių literatūroje

Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą: kas yra krikščioniškoji etika? Ji apibūdinama taip: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. <....> Marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.“ Paprasčiau kalbant norint būti etišku krikščioniu reikėtų laikytis 10 Dievo įsakymų: I. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną; II. Netark Dievo vardo be reikalo; III. Švęsk sekmadienį; IV. Gerbk savo tėvą ir motiną; V. Nežudyk; VI. Nepaleistuvauk; VII. Nevok; VIII. Nekalbėk netiesos; IX. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters; X. Negeisk svetimo turto. Jei sunku laikytis šių įsakymų yra dar vienas būdas laikytis krikščioniškosios etikos. Tai galima padaryti vykdant galestingumo darbus kūnui ir sielai. Gailestingumo darbai kūnui:1. Išalkusį pavalgydinti. 2. Ištroškusį pagirdyti. 3. Vargšą aprengti. 4. Keleivį priglausti. 5. Kalinį sušelpti. 6. Ligonį aplankyti. 7. Mirusį palaidoti. Gailestingumo darbai sielai: 1. Nemokantį pamokyti. 2. Abejojančiam patarti. 3. Nuliūdusį paguosti. 4. Pikta darantį sudrausti. 5. Įžeidimus atleisti. 6. Nuoskaudas nukęsti. 7. Melstis už gyvus ir mirusius. Mano nuomone, laikytis šių darbų labai paprasta ir naudinga. Apie tikėjimą kalbama nuolatos, todėl literatūra taip pat nuo to neatsiejama. Galestengumo darbų motyvų galima įžvelgti Jono Biliūno ir Šatrijos Raganos kūryboje, būtent apie tai šiandien ir norėčiau pakalbėti.