Žmogaus laikysena XXa vidurio lietuvių literatūroje

Po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjęs tarpukaris ir Antrasis pasaulinis karas vadinamas egzistencializmo laikotarpiu. Rašytojai suprato, jog žmogaus nuomonė nieko nebeverta. Nusivylimai, visuomenės gyvenimo absurdiškumas ir visiškas pasaulio svetimumas žmogui tapo svarbiais kūrinių motyvais. Vienas šios srovės pradininkų Alberas Kamiu sakė, kad „Netekti gyvybės- menkas dalykas. Bet matyti, kaip tavo gyvenimas netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas- štai kas nepakeliama“. Supratimas, jog gyvenimą reguliuoja dvi ideologijos- fašizmas ir komunizmas- daugelį žmonių, o kartu ir rašytojų varė į neviltį. Vieni iš jų atsiribojo nuo šiurpios realybės ir kūrė tai, kas džiugino sielą, kiti pradėjo kovą eilėmis prieš tuos, kurie siekė žmones padaryti visiškai paklusnius, o tretieji nepabijojo pasidalinti savo patirtimi, pateikdami ją juoko forma. Būtent tokių kūrinių pavyzdžių galima rasti lietuvių literatūroje. Bronius Krivickas, Balys Sruoga ir Salomėja Nėris tapo to meto įvykių liudininkais ir tai labai atsispindi jų kūryboje. Tvirtai stovėti ant kojų, kai viskas aplinkai griūva, nebuvo lengva, bet šie žmonės laikėsi tvirtai bei savo pavyzdžiu stengėsi įkvėpti kitus.