Žmogiškųjų ydų vaizdavimas lietuvių literatūroje

4 psl. / 1041 žod.

Ištrauka

Nuo pat civilizacijos susikūrimo religija, kultūra ir pati socialinė santvarka žmogų iš esmės apibrėžė kaip aukštesnėms būtybėms pavaldų objektą, kurio gyvūno prigimtį papildo dar ir tai, jog šis gyvūnas išrinktas dievybių. Išrinktas vykdyti aukštesniąją valią ir amžinai prikaustytas prie savo kūrėjų, didžiąją dalį meno istorijos žmogus apskritai neatrodė vertas dėmesio. Tik Antikos laikotarpis buvo susidomėjęs žmogumi ir apibrėžęs jį kaip kūno ir sielos harmoniją, kol Renesanso menininkams pavyko žmoguje įžvelgti Dievą. Naujas žmogaus amplua mene – visagalis Žemės valdytojas. Galiausiai laikui bėgant dailininkai ar rašytojai išmoko ne tik menkinti individą arba juo aklai žavėtis, bet ir jį analizuoti, vaizduoti kaip dvilypę asmenybę ir kritiškai pažvelgti į žmogiškąsias ydas.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje rašiusi Julija Žymantienė-Žemaitė savo garsiausiame apsakyme „Marti“ sukūrė Vingių šeimos paveikslą, kur kiekvienas šeimos narys apsunkina marčios Katrės gyvenimą. Būtų švelnu pavadinti Vingių tėvą, motiną bei Joną netobulais net ignoruojant girtuoklystę, kuri tuometinėje kaimo rutinoje atrodė natūrali, – tai žmogaus trūkumų personifikacijos, išryškinančios silpnų asmenybių moralinio pamato stygių. Gobšus tėvas sūnui liepia susirasti turtingą moterį, kad padengtų skolas, nors pinigus ruošiasi pragerti.

PlanasI. Įžanga: Nuo pat civilizacijos susikūrimo religija, kultūra ir pati socialinė santvarka žmogų iš esmės apibrėžė kaip aukštesnėms būtybėms pavaldų objektą, kurio gyvūno prigimtį papildo dar ir tai, jog šis gyvūnas išrinktas dievybių. Išrinktas vykdyti aukštesniąją valią ir amžinai prikaustytas prie savo kūrėjų, didžiąją dalį meno istorijos žmogus apskritai neatrodė vertas dėmesio. Tik Antikos laikotarpis buvo susidomėjęs žmogumi ir apibrėžęs jį kaip kūno ir sielos harmoniją, kol Renesanso menininkams pavyko žmoguje įžvelgti Dievą. Naujas žmogaus amplua mene – visagalis Žemės valdytojas. Galiausiai laikui bėgant dailininkai ar rašytojai išmoko ne tik menkinti individą arba juo aklai žavėtis, bet ir jį analizuoti, vaizduoti kaip dvilypę asmenybę ir kritiškai pažvelgti į žmogiškąsias ydas.II. Žmogiškųjų ydų vaizdavimas lietuvių literatūroje.1. Vingių šeimos paveikslas Žemaitės apsakyme „Marti“.2. Jurgis Savickis novelėse kandžiai juokiasi iš paviršutiniškų bei itin primityvius siekius puoselėjančių personažų.3. Drąsiausiai apie žmogiškąsias ydas rašo modernistas Antanas Škėma, autobiografinių motyvų turinčiame romane „Balta drobulė“ išdrįsęs ydų ieškoti ir savyje.III. Apibendrinimas: kritikuoti žmogų dėl jo primityvių džiaugsmų ir materialistinių svajonių apskritai nėra sudėtinga, kadangi egoizmą ar gobšumą kalbant tiek apie individą, tiek apie visuomenę, aptikti lengva. Nors Žemaitė ar Savickis tai daro meistriškai, o žiūrint iš istorinės perspektyvos, be jų kuriamų paveikslų būtų sunku suvokti jų visuomenės bėdas, tačiau norint pažvelgti į savo paties trūkumus bei juos paversti literatūros kūriniu reikia skvarbesnio žvilgsnio. Tačiau galima teigti, jog kūrinys, kuriame sukuriamas ir išnagrinėjamas žmogaus paveikslas, laikytinas vertingu, tad lietuvių literatūra šiuo atžvilgiu pažengusi toli.


Turinys


Reziumė

Autorius
linuxas
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.59
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Bal 11, 2016
Publikuotas
2016 m.
Apimtis
4 psl.

Susiję darbai