G. W. Allport knygos „TAPSMAS“ konspektas (1998, Vaga)

Šiandieninei kultūrai psichologijos mokslas virsta pačia įtakingiausia vakarų žmogaus mąstymą veikiančia jėga. Psichologija nesudaro vieningos visumos, tai greičiau įvairių faktų, prielaidų ir teorijų runktinė, kurios svarba žmogaus gerovei priklauso nuo tyrinėti pasirinktų konkrečių teorijų, prielaidų, faktų.

Du skirtingi požiūriai į žmogaus tapsmo problemą.

1. J. Lock‘e tradicija.

Individo protas yra tabula rasa. Intelektas yra pasyvus, įgyja turinį ir struktūrą tik dėl to, kad jį veikia pojūčiai ir asociacijų sankirtos. Intelekte nieko nėra, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose. Locke‘o idėjų veikiama pažiūra tebevyrauja angloamerikietiškoje psichologijoje, pvz. bihevioristai.

• Pirma prielaida: kad tai, kas išorėje ir matoma yra svarbiau už tai, kas ne išorėje ir nematoma. Svarbu ne pats organizmas,o kas jam nutinka iš išorės.
• Kita Locke‘e prielaida, kad tai kas maža ir molekuliška( „paprastosios idėjos“)labiau esminga negu tai, kas stambu ir moliška( „kompleksinės idėjos“). Žmogaus asmenybe laikoma refleksų ir įpročių visuma, o į pačius aukščiausius hierarchijos lygmenis kreipiama mažai dėmesio.
• Tikima rūšių ekvivalentiškumu, tad kiekvieną prigimtinį žmogų galima išstudijuoti stebint gyvūnus.
• Dar viena prielaida – tas, kas pirmesnis yra svarbesnis nei tai, kas atsirado vėliau.