Tėvynė - žmogaus būties centras

Maironis - lietuvių tautinio atgimimo poetas, tautos dainius - yra vienas žymiausių XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetų. To laikotarpio poetai rašė tekstus, kupinus herojiškos meilės tėvynei, ne išimtis ir Maironis. Jis pirmasis sukūrė aukštąjį poezijos stilių, įtvirtino silabotoninę eilėdarą bei lietuvių poezijoje - lyrizmą. Maironio patriotinė lyrika tapo ypatingai svarbi kovų už laisvę laikais. Romantikai mėgo kraštovaizdį, jautė, kad jis formuoja tautos charakterį ir išskirtinumą, todėl svarbios Maironio kūrybos temos ir yra tėvynės kraštovaizdis, jos grožis, nacionalinio išsivadavimo idėjos, praeitis ir individualūs išgyvenimai.

Maironio kūriniuose aukštinami įvairūs dalykai: patriotiškumas, meilė, jaunystė, tėvynė, kalba ir taip toliau, bet turbūt labiausiai jis išaukština meilę tėvynei. Maironis ne tik gerbė ir aukštino tėvynę, bet ir norėjo, kad kiti tai darytų. Jam - tai kažkas, ką visi turėtų saugoti ir puoselėti, galbūt todėl tiek daug jo kūrinių yra apie meilę tėvynei ir jos grožį! Eilėraštyje „Kur bėga šešupė“ taip pat kalbama apie gimtojo krašto grožį, plačiai aprašoma tėvynės gamta. Lyriniam „aš“ nėra nieko graženio ir mylimesnio už tėvynę: „Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva matute“. Rašytojas Lietuvą vadina mūsų brangiausia prabočių šalimi. Aprašoma tautos istorija, pabrėžiama, kaip mūsų protėviai dėl jos kovojo, kaip ją saugojo ir kokia ji mums visiems sava visados bus: „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,/ Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;/ Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;/ Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.“.