,,Kristijono Donelaičio ,,Metai'- testamentas lietuviams

Yra žmonių, kurie kartais gimsta kūrybingesni už kitus, kurie sugeba įrodyti sau ir visai Lietuvai, kad gali mąstyti, kurti ir neatpažįstamai pakeisti mūsų visų požiūrį į literatūrą, paskatinti mylėti bei branginti gimtąją lietuvių kalbą. Toks žmogus – Kristijonas Donelaitis, palikęs mums ,,Metus“, stebinančius mus savitu žodynu. Skaitant jo kūrinį širdis sąla iš laimės - supranti, kad dar neišnyko lietuvių kalba ir neišnyks. Poema atgyja, nupučia nuo savęs užmaršties dulkes ir pasiruošia naujam gyvenimui. Kodėl ,,Metai“ nesensta? Kokia magija slypi poeto žodyje?

Kai už lango siaučia pūgos, kai lyg iš viedro pila lietūs, mintydamas suvoki, kad kažkada gyveno toks rašytojas, kuris beveik po 300 metų stebina, priverčia mąstyti. Vos perskaičius kūrinio pirmą eilutę, galvoje nejučiom dingteli mintis, kad taip gyvybingai ir vaizdingai parašyti neįmanoma.

Išskirtine kūrybos dovana apdovanotas rašytojas K. Donelaitis jautraus charakterio, geros širdies, atviras, temperamentingas. Tiksliai apibūdina save pats poetas: ,,Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus‘‘. Moralus. Gal todėl, išgyvendamas dėl pakrikusios žmonių moralės, smerkė girtuoklystę, tinginystę. Rašytojas, bardamas neviežlybus būrus, stengėsi priminti lietuvių tautinę kultūrą, senobinius lietuvių papročius. Jam net graudu žiūrėti, kaip po truputį iš lietuvių atminties nyksta saviti papročiai, šeimos tradicijos, dorybė, nuo gimimo pažįstama lietuvių kalba, kurios, atrodo, niekas negali pakeisti. Rašytojas, man atrodo, skatina mus visus vieną kartą atsisėsti ir pamąstyti: kodėl pamirštame senolių brangintas tradicijas? kodėl teršiame savo gimtąją kalbą svetimybėmis? Verta susimąstyti. Verta susigrąžinti dorą, sąžiningumą, tikėjimą.