Patarlėse išsakomi svarbūs gyvenimo principai ir taisyklės. Patvirtinkite arba paneikite šią mintį remdamiesi lietuvių tautosakos pavyzdžiais

Lietuvių patarlės, visų pirma, asocijuojasi su smulkiąja tautosaka. Įvairios tematikos lietuvių patarlės atlieka didaktinę funkciją, tačiau jose yra ne tik kažkas pamokoma, bet ir pateikiami svarbūs gyvenimo principai, taisyklės, vertybės iš kurių kiekvienas žmogus turėtų pasimokyti. Patarlės buvo svarbios ne tik ankstesnėms kartoms, jos ir dabar atlieka ne tik pamokomąjį ar estetinį vaidmenį, bet ir yra svarbus reiškinys žmonių gyvenime.Taigi, savo kalboje norėsiu atskleisti, kas įvairiose lietuvių patarlėse norima pasakyti, pamokyti ir kuom jos svarbios yra žmogaus asmenybei.

Patarle tradiciškai laikomas visuomenėje vartojamas posakis (dažniausiai vaizdingas, turintis perkeltinę reikšmę), kuriuo kas nors patariama (pamokoma, paskatinama, sudraudžiama, perspėjama) arba apibendrinama, pavyzdžiui: Kalk geležį, kol karšta; Iš guolio nekepsi raguolio; Vienos motinos nevienoki vaikai); priežodis – tai frazė, replika, kuria atsiliepiama apie atskirą įvykį, faktą, kuri išreiškia sakančiojo vertinimą (dažniau pašaipų, nepalankų). Patarlė paprastai būna sakinio apimties, priežodis gali būti ir trumpesnis sintaksinės struktūros požiūriu: Nei šaukti, nei plaukti. Įprasta prie priežodžių glausti ir tradicinius palyginimus (Gyvena kaip žirnis prie kelio; Greita kaip apatinė girnapusė), su priežodžiais dedame ir įvairias kitas replikas, sakomas tam tikra proga ar išprovokuotas kito asmens pasakyto žodžio (Kad rodos, tai žegnokis! – kam nors abejojant pasakius „rodos“; Sėskis, didesnis nebeaugsi! – sodinant trumpam užėjusį). Priežodžių nuo patarlių atskirti paprastai nesistengiama. O Donatas Sauka teigia, kad patarlė, priežodis – skalsi žodžio dovana. Ji džiugina kaip atsitiktinis kalbos radinys, kuriame slypi neišsenkamos minties ir vaizdo sankaupos. Taip pat patarlę, priežodį galima traktuoti kaip pašnekesio paįvairinimą, aforistinės talpos mintį, pastebėjimą, sentenciją, dorovinę pamokomąją ištarmę. Gausus, įvairiapusis patarlių lobynas visada kėlė didelį mokslininkų susidomėjimą. Patarlė, kaip vienas iš smulkiosios tautosakos žanrų, vienų laikomas specifiniu meniniu reiškiniu, grožiniu kūriniu ar net tarpine grandine tarp kalbos ir grožinės kūrybos, vientisu meniniu tekstu. Didžiausią prasminę ir poetinę talpą turi perkeltine reikšme vartojami žodžiai. Dalis patarlių taikomos visiškai apibrėžta prasme. Šis apibrėžimas susijęs su moraliniu vertinimu. Tokios patarlės parodo svarbiausius pasaulėžiūros orientyrus.