Tėvynė lietuvių literatūroje

Tėvynė – žmogaus atrama ir dvasinės stiprybės šaltinis gyvenimo kelyje. Tėvynė ir jos idealizavimas atspindi romantizmo laikotarpį tuo, jog žmogus pagaliau pradėjo reikšti savo nuomonę garsiai, mąstyti, samprotauti. Suvokta, kad tautą vienija bendra kalba, tradicija, teritorija. Karų ir okupacijų laikotarpiu tėvynė negalėjo būti vien šalies, kurioje, gimei, teritorija, ji tapo žmonių dvasinis ir emocinis gyvenimo pamatas. Šiais laikais beveik kiekvienas iš mūsų jaučia meilės stoką savo tėvynei. Dauguma žmonių emigruoja iš savo tėvynės į kitas šalis ieškoti geresnės vietos, užuot pasilikę savo tėvynėje. Visiems reikėtų stengtis ugdyti savyje meilę tėvynei, kaip taip padarė J. Marcinkevičius, S. Nėris, Maironis.

Just. Marcinkevičius svarbiausios temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Be tėvynės žmogus negali būti. Net būdamas toli, dvasios pastangomis žmogus yra tėvynėje. Tėvynės nėra be jos istorijos. Istorija jungia tos pačios tautos, to paties likimo žmones. Istorijos vingiuose formuojasi didžiausia dvasinė tautos vertybė – kalba, bręsta kultūra. Justino Marcinkevičiaus tėvynė – tai jos kalba, jos istorija, jos gamta, jos šventės ir papročiai bei jos Žmogus. Poetas visą Lietuvos istoriją sugebėjo sutalpinti į vieną strofą: „Kiek rovė — neišrovė./Kiek skynė — nenuskynė./Todėl, kad tu — šventovė./Todėl, kad tu — tėvynė.” (eilėraštis „Lopšinė gimtinei ir motinai”). Rašytojas taip parodo tėvynę kaip tvirčiausią žmogaus atramą. Tautos tradicijos puikiai atsispindi kūrinyje „O tėviške.“. Ateinantys pirmieji žodžiai į namus („Sesers maldaknyge, elementoriau“), paprastų žmonių buitis („aprūkęs lempos stikle,/praplyšus kojine, rugių šlitie“). Nesibaimina Justinas Marcinkevičius parodyti ir ne tokią šviesią Lietuvos pusę: „Paskui, jie grįžta, geria./Ilgam užtenka kalbų./O moterims strėnas gelia/ nuo gimdymo ir darbų.“ („Močiutės mūsų“), tačiau Marcinkevičius žino, kad jis, kaip ir bet kuris lietuvis, yra be galo susijęs su tėvyne: „aš toksai mirtingas be tavęs,/aš labai tamsus be tavo rankų.“ („Žiūrėjimas į Lietuvą“). Tėvynė Lietuva žavi ne tik savo didinga istorija, senaisiais papročiais. Marcinkevičius skyrė ne vieną eilėraštį apsakyti tėvynės gamtos grožį. Čia „darbų žydėjimas, lietaus laukimas,/ žiūrėjimas į saulę.“(“Saulele mano, vakarop eini”). Jo aprašyta tėvynė – įamžinta, jos dvasia ir dabar alsuoja jo kūriniai, tad kol gyvuos Lietuva, tol tėvynę lietuvis supras kaip dalį savęs, dalelę gamtos, istorijos ir tradicijų išsaugojimą, lietuvių kalbos grožį.