Kaip kine atskleidžiama katasfrofų literatūros žmogaus jausena? Filmo „Dievų miškas“ (Puipa) ir Balio Sruogos „Dievų miškas“ lyginamoji analizė

Pasak lietuvių kino režisieriaus A. Puipos, „kūrinio ekranizacija ar inscenizacija leidžia sugrįžti prie laiko patikrintų tekstų, pažvelgti į juos kitu žvilgsniu, suvokti jų vietą tautos kultūriniame, istoriniame gyvenime“. Iš tiesų klasika tapusių kūrinių motyvais sukurti filmai ar režisuoti spektakliai visuomet pristato knygos istorinį, kultūrinį kontekstą, vienaip ar kitaip permąsto aktualias to laikotarpio problemas. Šiandien savo kalboje pristatysiu A. Puipos filmo „Dievų miškas“ ir B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ pagrindines skirtybes.

Visiems, subrendusiems su Balio Sruogos „Dievų mišku“, A. Puipos to paties pavadinimo filmas yra gera pamoka, kuo literatūra skiriasi nuo kino. Arba kuo Puipa skiriasi nuo Sruogos. Juk daugelis iš mūsų skaitydami romaną viską įsivaizdavome kitaip, nei išvydome filme. Kitokias kančias, žiauresnius prižiūrėtojus, plonesnius kalinius, prastesnį maistą. Visai kitą dvasią ir moralę. Net interjerą ir eksterjerą kitokį įsivaizdavome. Vienintelis mažas skirtumas – niekas be Puipos (ir Gavelio) daugiau savojo „Dievų miško“ scenarijaus nerealizavo.

Filmas buvo sukurtas remiantis Balio Sruogos romanu „Dievų miškas“, pasakoja apie žmogų, menininką, mąstytoją, kuriam buvo lemta likti nepalūžusiu dviejų totalitarinių – nacių ir sovietinio – režimų kaliniu. Filmą „Dievų miškas“ galima vadinti juodąja komedija. Kiti sako, kad taip sumenkinamas filmas. Geriausia šį filmą vadinti taip, kaip B. Sruoga pavadino savo knygą – kūrinys pilnas pakaruokliško humoro. Dievų Miškas – trečiasis lietuvio Algimanto Puipos režisuotas filmas, pastatytas pagal Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“. Filme pasakojama apie išskirtinės asmenybės profesorių, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkalintas nacių Vokietijos koncentracijos stovykloje, o grįžęs sarkastiškai aprašo Štuthofą.