Žmogaus išgyvenimai svetimoje žemėje

Žmogus, atsidūręs svetimoje žemėje, jaučiasi vienišas be savo gimtojo krašto. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne. Tėvynės meilė yra labai stiprus jausmas. Kaip reikia branginti tėvynę supranta tik tie, kurie jos netenka. Prarastos tėvynės ilgesys dažnas motyvas lietuvių literatūroje. Netekę tėvynės rašytojai dažnai savo išgyvenimus perteikia kūriniuose. Kai kurie susitaiko su jausmu praradus tėvynę kiti nuolat ją prisimena. Šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kurie detaliai perteikia svetimos žemės ir tėvynės santykį: S. Nėris „Dagilėlis“, „Maironiui“, A. Škėma „Balta drobulė“, M. Katiliškis „Išejusiems negrįžti“.

Tėvynės netekties tema išliko svarbi ir XX a.: apie tai rašė žymiausia XX a. poetė neoromantikė, romantinės pasaulėjautos kūrėja Salomėja Nėris. Ji poezijoje atskleidžia tėvynę palikusio, tautines vertybes išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį. S. Nėries gyvenimas buvo itin dramatiškas: katalikiškas vertybes puoselėjusioje šeimoje užaugusios poetės sprendimas atsisakyti senųjų įsitikinimų ir kurti socialiai angažuotą poeziją sukrėtė to meto visuomenę, o įsitraukimas į komunistinę veiklą, dalyvavimas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą procese sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Savo veiksmų pasekmes S. Nėris suvokė tik įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukusi į Rusiją. Svetimoje šalyje poetė jautėsi lyg benamė, kentė kaltę dėl išduotos tėvynės, ilgėjosi artimųjų. Išgyventa širdgėla tapo pagrindiniu poezijos rinkinio „Prie didelio kelio“ įkvėpimo šaltiniu. Deja, sovietinė cenzūra rinkinį išdarkė, pakeitė pavadinimą („Lakštingala negali nečiulbėti“), o autentiškas rinkinys buvo išleistas tik po poetės mirties, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Rinkinys kupinas nostalgijos, tėvynės ilgesio sielvarto, jame S. Nėris išpažįsta savo kaltes, prašo atleidimo, svarsto ar „žiburėlis lauks“, ar tauta sutiks priimt atgal į pasiilgtą tėvynę. Atgailaujama jau pirmame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“. Eilėraščio kalbėtoja retoriškai kreipiasi į moralinį ir kūrybinį autoritetą, vieną žymiausių lietuvių poetų Joną Mačiulį-Maironį. Ji jaučiasi nuvylusi tautos dainių, nepateisinusi jo lūkesčių, svarsto, ar galėjo to išvengti. Eilėraštis primena išpažintį: kalbėtoja atsiprašo, nusižemina, kad tik galėtų sugrįžti į mylimą tėvynę, išgirsti „mylimus vardus“. Dėl galimybės „būti tėviškės arimu slieku“, „mėlyna rugiagėle rugiuos“ ji atsisako visko. Eilėraštyje „Dagilėlis“ išreiškiamas nepritapimas svetimoje žemėje. Jautrios sielos lyrinis subjektas kalbina sušalusį, benamį paukštelį ir jame atpažįsta save: „nebturiu namelių“. Rudens, šalčio, lietaus įvaizdžiai tampa nejaukios, nemielos žemės simboliu, vaizdinga metafora „svetima padangė mane dengia“ įprasmina tragišką lyrinio subjekto situaciją. Tik tėvynėje žmogus gali jaustis saugus, gyventi pilnavertį gyvenimą. Eilėraščio kalbančioji tvirtai pasiryžusi keliauti per lietų ir šaltį, kad vėl išvystų tėvynę Lietuvą. Sugrįžti, prisiglausti prie gimtosios žemės, sulaukti tautos atleidimo – tai vieninteliai S. Nėries ir jos poezijos žmogaus siekiai. Paskutiniuose gyvenimo eilėraščiuose poetė pripažįsta savo kaltę, atgailauja ir patvirtina mintį, kad tėvynę palikęs žmogus negali jaustis laimingas.