Moralės vertybės lietuvių literatūroje

4 psl. / 976 žod.

Ištrauka

Jau nuo Antikos laikų rašytojai buvo laikomi moraliniais tautos autoritetais. Jie tarsi vedliai rodė teisingą kelią, grįstą svarbiausiomis žmogiškomis vertybėmis, kėlė aktualias moralines problemas, ragino atsigręžti į egzistencijos pagrindus, įprasminti savo būtį. Anot M. Martinaičio, rašytojas visuomet buvo „tautos sąžinė ir protas, be kurio ji tiesiog negalėtų egzistuoti“. Visų pirma, neabejotina tai, kad tautos moraliniais autoritetais esantys rašytojai rodo teisingą kryptį, kuria ir turi žengti visuomenė. Literatūros kūriniuose teigiamos pagrindinės vertybės moko žmones pamatinių doro, išmintingo gyvenimo principų, o keliamos moralinės problemos – priverčia pagalvoti ir apie dabartinės visuomenės ydas. Šiandien savo kalboje pristatysiu J. Biliūną ir K. Donelaitį.

Vienas iš autorių, visuomet skatinančių susimąstyti apie bendražmogiškąsias, krikščioniškąsias vertybes ir naujosios kartos negeroves – J. Biliūnas. Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J. Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Jautrumas ir gailestingumas ryškiausiai atsiskleidžia šioje J. Biliūno novelėje. Šiame kūrinyje kalbama apie tai, kaip, visą gyvenimą kaupęs turtus savo sūnui, senasis Sabaliūnas išvaromas elgetauti. Pirmą kartą prašydamas svetimo žmogaus duonos kąsnio Sabaliūnas jaučiasi pažemintas ir niekam nereikalingas. J. Biliūno kūryboje būdinga vaizduoti ir sąžinės graužatį. J. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę – svar­biausią žmogaus teisėją. Tai atsispindi novelėje „Vagis”, kurioje žmogus, siekdamas apginti save, savo turtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokia, ką padaręs,bet sąžinė ilgai lieka nerami („ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo”). Nerimą J. Bi­liūnas išreiškia savitu palyginimu: „kaip koks kirminas krūtinę man ėdė”. Vė­liau kaltės ir sąžinės graužatį stengiamasi išpirkti krikščioniškomis priemo­nėmis: išpažintimis ir aukojimu Dievo namams, tačiau šios apeigos tik kai kuriam laikui nuramina žmogaus sąžinę, kaltės skausmą. Taupiomis detalėmis J.Biliūnas išsako žmogaus išgyvenimo niuansus, pabrėždamas ištikimybę, gailestį, atjautą, pasiaukojimą kaip didžiausias vertybes. Jis neskuba teisti be teisinti veikėjų, palieka tai skaitytojui.


Reziumė

Autorius
pince18
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Lie 9, 2017
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
4 psl.

Susiję darbai

Humanistinės vertybės XX a. lietuvių literatūroje

Literatūra Rašinys pince18
Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių...