Koks lietuvos rašytojų santykis su prarastąja tėvyne atskleistas 20a. Lietuvių literatūroje ?

3 psl. / 1235 žod.

Ištrauka

Tėvynė – tai ne tik skambus žodis, lydintis mus nuo kūdikystės iki senatvės. Tai ne tik gimtieji namai, žemė, žmonės, bet visus tuos prisiminimus sukeliantys jausmai – tikėjimas, ilgesys, meilė, ramybė. Euripidas yra pasakęs: „Didžiausia nelaimė – savosios tėvynės netekti.“ Modernėjant visuomenei, Lietuvoje nuolat vyksta urbanizacija. Žmonės emigruoja į užsienį. Bando ieškoti geresnio gyvenimo. Kadangi dalis lietuvos rašytojų buvo palikę tėvynę, ieškojo laimės svetur, todėl įdomu, koks lietuvos rašytojų santykis buvo su prarastąja tėvyne, atskleistas 20 a. ? Tikėjimas atskleidžia visas žmogaus savybes ir jausmus tėvynei. Dažnai girdime, kad jeigu žmogus tiki, jis gali“nuversti kalnus“. Tikinčio žmogaus niekas negali sustabdyti, nes jam nesvarbi kitų žmonių nuomonė, jis viską daro iš širdies. Šių laikų materialiame pasaulyje tikėjimo nenusipirksi, jį gali susikurti tik pats žmogus. Todėl tikėjimas yra vienas svarbiausių dalykų, kurį žmogus turėdamas gali panaudoti reiškmingiausiai savo gyvenime. Eilėraščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu” manoma yra didžiausią poetinę vertę turintis Salomėjos Nėries kūrinys. Jame tarp lyrinio subjekto ir gamtos nebėra sienos, nebėra ribos, skiriančios paralelines plokštumas, dabar lyrinis „aš” ir gamta susilieja į vieną, skirtingai nei ankstesnėje poezijoje. Šiame rinkinyje vien eilėraščio žmogaus jutimai - nepaprastai skaidrūs ir trapūs, tokie lengvi ir grakštūs kaip gamtos vaizdai. Tai viena dalis eilėraščių. Kita - neslepiamos, beveik tiesiogiai reiškiamos emocijos: ironija, liūdesys, nostalgija, dramatiškumas. Vienas ryškiausių eilėraščiuose pastebimų motyvų - lyrinio subjekto ir gamtos dermė, stiprus ryšys. XX a. lietuvių poetė Salomėja Neris savo eilėraštyje „Diemedžiu žydėsiu“ aprašė lyrinio aš atsiradusius jausmus dėl tikėjimo. Eilėraštyje minimas diemedžių žydėjimas leidžia suprasti, kad rašytoja mini atgimstantį pavasarį, gyvybės sugrąžinimą į žemę. Taip pat šios eilutės „ Į žemę pažiūrėsi bei pasaulis taps žiedais margas“patvirtinama, kad atėjus pavasariui, žemę nušviečia saulės spinduliais bei padengia ją po naujais, margais žiedlapiais. Paskutinė kūrinio eilutė: „Aš diemedžiu žydėsiu“, pasako lyrinio subjekto norą, po mirties atgyti dienmedžiu savo gimtojoje žemėje. Taip pat visas eilėraštis rašytojos yra pateikiamas kaip gražus gamtos vaizdų apibūdinimas. Iš to galima suprasti, kad autorė myli savąjį kraštą ir net po mirties ji norėtų atgimti ir stebėti aplinką.


Reziumė

Autorius
pince18
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.59
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Lie 9, 2017
Apimtis
3 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai