Žmogiskosios vertybės suvokimas ir gyvenimas lietuvių literatūroje

Kiekvienas žodį vertybė supranta savaip, vienam vertybė gali būti jo artimas žmogus, kitam kažkoks daiktas.Vertybė yra tai, kas brangu, vertinama ir puoselėjama kaip neįkainojamas turtas. Skaitydamas knygas žmogus atranda daug tame ar kitame kūrinyje atskleidžiamų vertybių, tokių kaip: saikas, kuklumas, santūrumas, tautiškumas, meilė artimam, darbas, žmogaus ir gamtos ryšys. Rašytojai moralistai yra labai vertingi, naudingi lietuvių literatūrai. Jie atskleidžia pačias tauriausias, reikšmingiausias moralines vertybes, stengiasi kiekvieną visuomenės dalį pamokyti, kad elgtųsi atitinkamai. Tik moralistų kūriniai gali skaitytoją pamokyti, kaip elgtis, nesuklysti ir žinoti, kokius sprendimus reikia priimti. Šiandien savo kalboje remsiuosi: J. Biliūno novelėmis „Ubagas“, „Vagis“, K. Donelaičio poema „Metai“ ir J. Apučio novele „Dobilė. 1954 metų naktį“.Vienas iš autorių, visuomet skatinančių susimąstyti apie bendražmogiškąsias, krikščioniškąsias vertybes ir naujosios kartos negeroves – J. Biliūnas. Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J. Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais. Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Jautrumas ir gailestingumas ryškiausiai atsiskleidžia šioje J. Biliūno novelėje. Šiame kūrinyje kalbama apie tai, kaip, visą gyvenimą kaupęs turtus savo sūnui, senasis Sabaliūnas išvaromas elgetauti. Pirmą kartą prašydamas svetimo žmogaus duonos kąsnio Sabaliūnas jaučiasi pažemintas ir niekam nereikalingas. J. Biliūno kūryboje būdinga vaizduoti ir sąžinės graužatį. J. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę – svar¬biausią žmogaus teisėją. Tai atsispindi novelėje „Vagis”, kurioje žmogus, siekdamas apginti save, savo turtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokia, ką padaręs,bet sąžinė ilgai lieka nerami („ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo”).