Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio ir Sibiro tremtinės patirties liudijimai kūriniuose B. Sruoga „Dievų miškas“ ir D. Grinkevičiūtė „Lietuviai prie Laptevų jūros

3 psl. / 972 žod.

Ištrauka

Jau XIXa. Lietuvių literatūra išgyveno smurto, prievartos bei Tėvynės netekimo skausmą. Tačiau 1940-1953 metų trėmimai iš Lietuvos su niekuo nepalyginami, tai lietuvių tautos genocidas, vykdytas pačiais žiauriausiais būdais, pildant garsiai nesakomą tarybinių ideologų viltį: Lietuva be lietuvių… Kartu su žmonėmis buvo ištremta ir daug lietuviams brangių žodžių: tėvynė, šventė, laisvė. Šiandien savo kalboje pristatysiu dviejų autorių patirtis, kurios yra įprasminamos literatūroje: B. Sruogos „Dievų miškas“, D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Balio Sruogos „Dievų miškas“ tai atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga. Štuthofas oficialiai nebuvo laikomas naikinimo stovykla, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo. Skirtumas buvo tas, kad čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti iš bado. Ši knyga autoriui – ne tik liudytojo žodis ir žuvusių draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje aplinkoje. Kita vertus, sava kančia ir nelaimė B. Sruogai nebuvo vienintelis ir tuo labiau esminis dalykas kalbant apie Štuthofą. Jam, rašytojui humanistui, buvo kur kas svarbiau suvokti matytų ir išgyventų baisybių mastą, pobūdį ir priežastis, atskleisti esmę fašizmo, kuris jam pirmiausia buvo visiškas žmogiškumo paniekinimas, atsisakymas nuo tūkstantmečių žmonijos kultūros ir etikos normų. B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į klausimus: kaip ir kodėl fašizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi? Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką“ kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę. Ironiškasis požiūris formuoja itin savitą groteskinį kūrinio pasaulį, kuriame ašaromis atmieštas juokas dengia skausmo grimasą, atveria tragiškąjį tikrovės paradoksalumą ir anormalumą, o svarbiausia – žmogaus situacijos tokioje aplinkoje siaubą. Sunkiomis lagerio sąlygomis jis stengėsi išlikti savimi. Pvz.: demonstratyviai nenešiojo lagerio kepurės („politinis kalinys nepridengta galva“, „išdidus ir nenešiojantis kepurės“, „vienplaukis, liesas ir aukštas tarsi keršto simbolis“ – toks išlikęs kalinių atmintyje). Kūryba autoriui jam tapo savotiška užuovėja nuo lagerio tikrovės, kitu pasauliu, kuriame stengdavosi pamiršti ir aplinką, ir savo nedalią, vienintelė priemonė neišeiti iš protoŠiuo metu Balio Sruogos knyga – pripažinta memuarinės lietuvių literatūros klasika, apibūdinama kaip „vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie hitlerinius konclagerius“, „unikalus kūrinys lietuvių prozoje“, „ironiškosios literatūros šedevras“. Sruogos atsiminimai yra vienas reikšmingiausių lietuvių kančių dokumentų, įsirašančių į europinį literatūros apie nacių konclagerius kontekstą bei nematoma gija susisiejančių su stalininio gulago aukų liudijimais.


Reziumė

Autorius
pince18
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Lie 9, 2017
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
3 psl.

Susiję darbai

Balys Sruoga - romanas “Dievų miškas”

Literatūra Prezentacija viliutis
Gimė 1896 m. Baibokų kaime, Biržų apskr., ūkininko šeimoje. nMokėsi Panevėžyje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. nDirbo mokytoju Vilniuje, Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje...