Krikščioniškoji etika Lietuvos Literatūroje (Antanas Škėma ir kt.)

Krikščionybės ir etikos ryšį pabrėžia ne tik pačiai krikščioniškajai tradicijai prisklausantys autoriai, bet ir šią tradiciją apmąstantys bei iš šalies į jos prielaidas mėginantys pažvelgti filosofai. Mokslininkai etika apibūdina kaip „moralinių principų rinkinį, moralės mokslą“. Taigi krikčioniška etika yra iš krikščioniško tikėjimo paimti principai, kuriais mes vadovaujamės gyvenime. Nors Dievo Žodis nekalba apie kiekvieną situaciją, su kuria mes susiduriame, Jo principai mums suteikia standartus, kuriais mes turime vadovautis savo gyvenimuose ir situacijose, kurių nėra Biblijoje. Lietuvių literatūroje pabrėžiama krikščioniškoji tiesa, jog žmogaus dora neapsiriboja vien tik akivaizdaus blogo nedarymu – teisus yra tas, kuris nebijo aukotis dėl kitų. Šiandien savo kalboje pristatysiu A. Škėmos, Mažvydo, Jono Biliūno kūryboje ryškiausias krikščioniškas etikos apraiškas taip pat pristatysiu 10 Dievo įsakymų.Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozinin¬kų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio suskili¬mo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą – suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis. Ieškotojas Garšva neturi vilties, kad po mirties už patirtas kančias jo laukia atlygis danguje. Herojaus vizijoje dangiškąjį teisingumą vykdo teatro artistus primenantys valdininkai, kurie vertina žmogų paklusnumo įstatymams požiūriu. Pagrindinio personažo santykis su religija išreiškia moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, kai žmogus negali Dievo nei priimti, nei atmesti. Personažo supratimas apie gėrį ir blogį tebėra glaudžiai susijęs su krikščioniškų vertybių sistema, tačiau jis abejoja privalomomis religinėmis tiesomis ir Bažnyčios nustatytais ritualais. Garšvos supratimu, meilės Dievas iš žmogiškos egzistencijos yra pasitraukęs, todėl apleistame pasaulyje gali vykti tokie baisūs dalykai kaip karai, masinės žudynės, tremtys, kurių gausu XX amžiaus istorijoje. Pats patyręs istorijos žiaurumą, romano herojus jaučia egzistencinę giminystę su milijonais karo aukų, kankinasi įsivaizduodamas priešmirtines dujų kamerose naikinamų žydų ar Sibire sušalusių kalinių kančias. Romano pagrindinio veikėjo sąmonėje yra labai ryškus krikščioniškas kaltės suvokimas, prilyginantis nuodėmę velnio apsėdimui. Nuo tokios kaltės neįmanoma pasislėpti jokiame žemės pakraštyje.