Prarastųjų atminimas ir ilgesys įkvepiantis lietuvių rašytojų kūrybą (Nėris, Mačernis, Radauskas)

4 psl. / 1061 žod.

Ištrauka

Sunkiausiais laikais, kuomet žmoniją užklumpdavo didžiausios negandos ir išbandymai iškildavo didžios asmenybės, savo kūriniuose įprasminusios patirtas negandas bei išgyvenimus, palikusios didelį kultūrinį palikimą ateinančioms kartoms. Lietuvių rašytojai dažnai savo kūryboje įkomponuoja tas detales, kurios yra asocijuojamos su jų gyvenimu. Dažnai tai būna prarastųjų atminimas, ar tėvynės, artimųjų ilgesys. Tai ryškiai yra matoma S. Nėries, Mačernio ir H. Radausko kūryboje.Salomėja Nėris — viena iš ryškiausių neoromantizmo atstovų. Poetė sukūrė ne tik herojiškų baladžių, dainų, bet ir meilės, išsiskyrimo elegijų, kurios iki ašarų jaudina ilgesio skausmu, tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. Viena iš tokių elegijų — eilėraštis „Tėvynei”. Šį eilėraštį S. Nėris parašė Antrojo pasaulinio katro metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui patraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje „Tėvynei”. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: „Mane — kaip lauko žolę — girdė/ Gimtosios žemės syvai…”. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis kalbančiosios pasiryžimas sugrįžti į tėvynę: „Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,/ Kol gyvą pamatysiu”. Eilėraščio žmogui nėra svarbu, ar tėvynė bus graži, ar joje bus sunku gyventi. Jam svarbiausia bet kokia kaina sugrįžti į gimtąją žemę, numalšinti ilgesio skausmą ir įrodyti, kad neišdavė ir nepardavė tėvynės. Tarp lyrinio subjekto ir gimtinės yra didelis geografinis atstumas: „Šimtus aš mylių eisiu pėsčia”. Tačiau dvasinis ryšys yra glaudus, o pasiryžimas sugrįžt — begalinis: „Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…”. Lyrinio subjekto nebaugina jokie pavojai, svarbiausia — galutinis tikslas. Eilėraščio žmogų slegia ne tik ilgesio skausmas, bet ir kaltė dėl išduotos tėvynės, kurioje jis yra tapatinamas su Judu, už trisdešimt sidabrinių išdavusiu Jėzų. Paskutinėje strofoje lyrinis subjektas retoriniu sušukimu („Neišdaviau, mieloji!”) nori pateisinti save ir išpirkti kaltę, todėl yra pasiryžęs šimtus mylių eiti keliais, kol sugrįš į gimtąjį kraštą.

Reziumė

Autorius
pince18
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.38
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Lie 9, 2017
Apimtis
4 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Istorinis kontekstas lietuvių rašytojų kūryboje

Literatūra Rašinys pince18
Literatūra išlaisvina žmogų, atveria jam prasmės horizontus. Knyga, kurioje pateikiami kultūros, istorijos įvaizdžiai, stiprina žmogaus sąmonę, ugdo savimonę, per savimonę atrandamas kitų prasmingas...