Pasirinkto lietuvių rašytojo stiliaus ypatybės (Šatrijos Ragana)
Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja. Ji idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja ir skleidėja.Visi išvardinti bruožai atsispindi ir rašytojos kūryboje. Šiandien noriu susikoncentruoti ir plačiau pakalbėti apie Šatrijos Raganos stiliaus ir kalbos ypatybes. Išsinagrinėjusi medžiagą ir perskaičiusi apysaką „Sename dvare“, „Viktutė“ supratau, kad rašytojos stilius įvairus ir kintantis: pakilus, romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas simbolistinis ir vaizduojamasis realistinis. Be to, pasakojime kartais pasirodo ir ironija, netgi sarkazmas. Pažvelgus į kalbos ypatybes, matyti, kad kalba jausminga, o kai kurių veikėjų lūpose išlaikomos buitiškos, senosios kalbos formos, žemaičių tarmė.
Rašytojos kūryba paprasta, nekomplikuota, siekianti kalbėti apie žmogaus gyvenimą, jo atsitikimus, žmogaus galimybes. Žemaitei svarbu tikrovė, aplinkybės, priežastys. Šatrijos Ragana la¬biau akcentuoja atskirą žmogų; ne tik vargą, bet ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio (kai žmogaus dvasia tarsi veržiasi aukštyn), iš vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų, išėjusiųjų begalinio gailesčio. Šatrijos Raganos stilius įvairus, šakotas: pakilus, romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduo¬jamasis realistinis. Kartais pasirodo ir ironija, netgi kritinis sarkazmas. Bet iš esmės Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo. Apysakoje „Viktutė”, parašytoje dienoraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti „absoliutiško atvirumo”. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį. Savo dienoraščiu paremtoje apysakoje daktaro Antano ir Viktutės santykių fone rašytoja perteikė pačios didžiausią gyvenimo vertybę – mylėti žmones ne žodžiais, o darbais, aukotis jiems.
Darbo tipas:
|
Dalykas:
|
Apimtis:
1178 žodžiai (-ų)
|
Lygis:
Mokykla
|
Jums gali būti aktualu
Temoje iškeltas klausimas iš tiesų verčia susimąstyti, tačiau ne vien apie tai, ar XXIa. lietuvių [...]
Baigiantis IX a. Lietuvoje vyravo socialinio realizmo stiliaus kūrybos užuomazgos. XX a. pradžioje gruboką Žemaitės [...]
Šatrijos Ragana – XIX a. pab. - XX a. pr. gyvenusi ir kūrusi rašytoja, kurios tikrasis [...]
Laba diena, esu vardenis pavardeni . Mano tema yra: Pasak Emilio Zola - „Moteris tai [...]
Sapnas – vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama miegant. Vizijos, kurias regime sapnuose, yra mūsų [...]
Mūsų tūkstantmečius trukusioje turtingoje istorijoje, apie kurią byloja ne tik paslaptingi mitai ir legendos, bet [...]
„Geri tėvai savo vaikams suteikia ir šaknis, ir sparnus. Šaknis – tam, kad vaikai visada [...]
Modernėjant lietuvių literatūrai, kūriniuose vis daugiau dėmesio buvo skiriama ne tik individo vidiniams potyriams, bet [...]
Žmogaus prigimties prieštaringumas gana dažnai yra apmąstomos kai kurių lietuvių rašytojų kūryboje, nes žmogus iš [...]
Kiekvieno žmogaus gyvenime gali nutikti įvykių visiems laikams pakeisiančių jų gyvenimus, nuomonę, požiūrį. Vienus žmones [...]
Slapyvardis – tai vietoje tikrojo vardo vartojamas sugalvotas asmenvardis. Neretai vienas asmuo naudoja kelis skirtingus [...]
„Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“, – pasakė garsus rusų kilmės režisierius ir [...]
Lietuvių kalvos potemė įvertinta 10. Kiekviena šalis turi unikalius, tik jai vienai būdingus kultūros reiškinių bruožus [...]
Kino ar teatro festivaliai – vieni iš tų renginių, kurie pritraukia tiek jaunesnio, tiek vyresnio [...]