Pasirinkto lietuvių rašytojo stiliaus ypatybės (Šatrijos Ragana)

Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja. Ji idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja ir skleidėja.Visi išvardinti bruožai atsispindi ir rašytojos kūryboje. Šiandien noriu susikoncentruoti ir plačiau pakalbėti apie Šatrijos Raganos stiliaus ir kalbos ypatybes. Išsinagrinėjusi medžiagą ir perskaičiusi apysaką „Sename dvare“, „Viktutė“ supratau, kad rašytojos stilius įvairus ir kintantis: pakilus, romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas simbolistinis ir vaizduojamasis realistinis. Be to, pasakojime kartais pasirodo ir ironija, netgi sarkazmas. Pažvelgus į kalbos ypatybes, matyti, kad kalba jausminga, o kai kurių veikėjų lūpose išlaikomos buitiškos, senosios kalbos formos, žemaičių tarmė.
Rašytojos kūryba paprasta, nekomplikuota, siekianti kalbėti apie žmogaus gyvenimą, jo atsitikimus, žmogaus galimybes. Žemaitei svarbu tikrovė, aplinkybės, priežastys. Šatrijos Ragana la¬biau akcentuoja atskirą žmogų; ne tik vargą, bet ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio (kai žmogaus dvasia tarsi veržiasi aukštyn), iš vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų, išėjusiųjų begalinio gailesčio. Šatrijos Raganos stilius įvairus, šakotas: pakilus, romantinis, lyrinis-impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduo¬jamasis realistinis. Kartais pasirodo ir ironija, netgi kritinis sarkazmas. Bet iš esmės Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo. Apysakoje „Viktutė”, parašytoje dienoraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti „absoliutiško atvirumo”. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį. Savo dienoraščiu paremtoje apysakoje daktaro Antano ir Viktutės santykių fone rašytoja perteikė pačios didžiausią gyvenimo vertybę – mylėti žmones ne žodžiais, o darbais, aukotis jiems.