Nors moteris, bet karžygys dvasia

Rodos, visai nenuostabu, jog visuose karuose, didvyriškuose žygiuose ir atradimuose pagrindinę rolę užima vyrai. Jie, rodos, lyg ir sukurti kariauti, kovoti ir keliauti. Bet štai kartais pasitaiko ir atvejų, kai ši pasaulio atradėjo, užkariautojo vaidmenį perima moteris. Pasaulyje yra nemažai įžymių istorinių asmenybių, kurios pasiaukojo vardan tėvynės arba kitų žmonių labui.

Visais laikais buvo manoma, jog moteris sukurta tik tam, kad augintų vaikus, būtų namų šeimininkė. Kai kurioms tai atrodo visiškai normalu, jos tuo patenkintos. Bet kai kurios, kaip ir pati Gražina iš žymiosios A. Mickevičiaus poemos- ,,...į verpstes ir mergautinius žaislus iš tolo <...> su panieka veizėjo.‘‘ Gražina buvo labai panaši į vyrą tvirto sudėjimo, plačių pečių, ryžtinga ir kartu sumani. Ji rūpinosi savo vyro reikalais, mėgdavo medžioti (,,Patiko jai medžioklių triukšmas, kovos...), dažniausiai ir rengdavosi kiek vyriškai (...ant žemaituko susitikę ją, kaimiečiai manė vyrą susitikę, jai ir tarnai ne kartą pilyje, kaip kunigaikščiui lenkės susitikę.‘‘). Kūrinio pabaigoje, mūšio su kryžiuočiais metu, ji kovoja apsimetusi savo vyru (nors tai išaiškėja tik vėliau, kai ją sužeidžia ir į pagalbą atskuba Rimvydas- ištikimas kunigaikščio tarnas, ir apžiūri žaizdą krūtinėje). Didvyrei į pagalbą atjoja Liutauras, jos vyras, nors ir nesugeba išsaugoti savo mylimosios gyvybės. Kūrinio pabaigoje Gražinos palaikai yra sudeginami, bet kartu su mirusiąja žūva ir į laužą įpuolęs Liurauras, nenorėdamas skirtis su savo mylimąja žmona. Tačiau didinga, didvyriška, dėl kitų pasiaukojanti ir veikianti Gražinos gyvenimas ir gyvenimo baigtis yra lyg paralelė Žanos d‘Ark gyvenimui.

Žana d'Ark - prancūzų nacionalinė didvyrė, taip pat vadinama ir Orleano mergele.

Ji buvo kilusi iš valstiečių šeimos, gyvenusios Lotaringijoje. Jos gyvenimo metais vyko šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Anglijos. Žana d'Ark regėjo mistines vizijas, ir, kaip ji teigė, jų įtakota nusprendė, kad jos misija yra išvaduoti Prancūziją iš anglų okupacijos. Būdama 16 metų ji išvyko pas karalių. Kaip teigiama rašytiniuose šaltiniuose, 1429 m. vasario 23 d. ji atvyko į Šinoną, kur tada buvo karalius. Sosto įpėdinis leidosi įtikinamas, bet vis dėl to nusiuntė ją išklausyti dvasingiems didikams. Gavusi teigiamą atsakymą Žana d'Ark pradėjo vadovauti nedideliems kariniams daliniams. Mergina buvo puiki vadovė, stipri, bet kartu ir graži. Ją tiesiog traukė žygiai ir kovos, mergina kovodavo narsiai ir aršiai. Jai vadovaujant prancūzų kariniai daliniai išlaisvino anglų apgultą Orleaną, vėliau perėmė keletą kitų miestų, laimėjo mūšį prie Patajaus. Pelniusi karaliaus pasitikėjimą Žana d'Ark padėjo karūnuoti Prancūzijos karalių Karolį VII Reimso katedroje. Deja, 1430 m. gegužės 24 d. Žana d'Ark buvo paimta į nelaisvę ir parduota anglams. Ji buvo perduota bažnytinei inkvizicijai ir apkaltinta hipnoze, burtais, paleistuvyste, puikybe. Ji buvo nuteista kalėti, bet visai netrukus šis sprendimas buvo atšauktas, o pati Žana d‘Ark perduota pasaulietiniam teismui, kuris ją už raganavimą nuteisė mirties bausme.