Nedemokratiniai režimai. Baltarusija

XX amžiaus 9 dešimtmetis milžinei Sovietų Sąjungai buvo išties lemtingas. Nenugalima atrodžiusi valstybė ėmė byrėti ir visai netrukus žemėlapyje atsirado daugybė naujai atkurtų valstybių. Jau dešimtmečio pradžioje tapo aišku, kad Gorbačiovo „perestroika“ suteikė naują impulsą okupuotoms tautoms kovoti už savo nepriklausomybę. Tai buvo istorinis šansas pareikšti norą kurti demokratines valstybes, kurios veiktų savarankiškai ir dirbtų tik savo tautos labui, nevykdydamos sovietų užmačių. Sąjungos sudėtyje, greta kitų keturiolikos užimtų kraštų, taip pat buvo Baltarusija, bet jos kelias į nepriklausomybę nebuvo toks beatodairiškas ir atkalus kaip kaimyninių tautų: vietinis elitas nesistengė formuoti savarankiškos valstybės atkūrimui palankių aplinkybių. Tuo tarpu visur aplink knibždėjo aktyvūs disidentiniai judėjimai. Galima teigti, kad šioje šalyje įvyko pamažu ir savaime, nededant asmeninių pastangų ir nekuriant įspūdingų ateities planų. Tiesa, reikia pastebėti, kad juridiškai pripažinus suverenitetą įvairūs politiniai veikėjai, pajutę galimybę, pradėjo aktyvią kovą dėl politinės galios (Pranevičiūtė, 2007). Kova, jau kiek kitokiu pavidalu, tęsiasi lig šiol. Taigi iš esmės režimas šalyje mažai pakito – pasikeitė valdančiųjų pavardės, o ne vyriausybės programos ar tikslai. Tai įrodyti galima pasitelkiant užsienio tyrėjų atliktų tyrimų išvadas ir pastebėjimus, taip pat vertinant dabartinę Baltarusijos politiką vietos, regioniniu ir tarptautiniu mastu.

Akivaizdu, kad totalitarinį sovietų režimą pakeitė autoritarinis Lukašenkos suponuotas valdymo modelis. Nors apie despotišką valdymą kalbėti būtų neteisinga, tokios demokratijos, kaip ji suvokiama Vakaruose, lygiai taip nėra. Aišku, kad viskas galėjo pakrypti kita linkme. tuo labiau, kad kaimyninės tautos, kaip antai, lietuviai, atkūrus nepriklausomybę pasirinko demokratijos kelią ir lig šiol kryptingai juda šia linkme. Tyrėjų teigimu, ryškus, apčiuopiamas autoritarinio kelio pasirinkimas matomas jau 1996-1997 metų politiniuose įvykiuose. Būtent 1996 metais buvo sušauktas Konstitucinis referendumas, kurio metu buvo panaikinta vos 1994 metų priimta Konstitucija. Lygiai taip pakoreguota Aukščiausiosios tarybos sudėtis, suteikta daugiau galių prezidentui, įskaitant kadencijos trukmės padidinimą (Lopata, 2003). Nemažiau reikšminga ir tai, kas dėjosi referendumo rengimo metu: vietos politikai, prieštaravę referendumo rengimui, sulaukė koalicijos nemalonės – prieš juos imtasi represijų – falsifikuoti rinkimų duomenys siekiant pašalinti oponentus iš valdžios, be kita ko, kilo grėsmė asmeniniam oponentų saugumui ir orumui. suprantama, kad nuo to laiko galima kalbėti apie savitą Baltarusijos poziciją kitų postkomunistinių valstybių atžvilgiu – nesiimama jokių kardinalių reformų, kurios galėtų padidinti šalies politinę ar ekonominę naudą, jeigu tai susiję su valdžios programų keitimu ar nuostatų persvarstymu, galinčiu pakenkti esamam autoritetui (Rouda, 2012).