Antano Šileikos romano ,,Bronzinė moteris“ analizė

Antano Šileikos tėvai – pokario Lietuvos emigrantai Kanadoje, tad Antanas gimė ir užaugo Kanadoje. Supanti multikultūrinė Kanados aplinka jį nuo mažens formavo. Baigęs studijas universitete jis dvejus metus gyveno Paryžiuje. Ten tęsė studijas ir susituokė. Jo žmona Snaigė Šileika – dailininkė. Dabar jis – Humbero rašytojų mokyklos direktorius ir dėstytojas. Antanas Šileika savo knygų pristatymų susitikimuose pasakojo, kad iki studijų universitete varžėsi savo kilmės, jį persekiojo jausmas, kad jis iš vis neegzistuoja, nes kilo iš tos vietos, kurios tiesiog nėra. Lietuvos negalėjai rasti tuometiniuose žemėlapiuose ir bendrai viskas, kas bylojo apie Lietuvą – tai šeštadieninė mokyklėlė, kur jis mokinosi lietuvių kalbos, istorijos, ir tėvų pasakojimai, kurie taip pat jam buvo panašesni į pasakas, nei į kažką tikro, nes tėvai rimtu veidu pasakodavo tiesiog neįtikėtinus dalykus. Pavyzdžiui, motina pasakojo apie močiutę, kuri duonkepėje krosnyje regėjo velnią, o tėvas – apie tai, kaip jis regėjęs bermontininkus, kurie padega namus. (Šileika 2009: 10) Visi Antano Šileikos kūriniai kupini asmeninių patičių. Jis yra anglų kalba parašęs keturias knygas, trys romanai išversti į lietuvių kalbą – tai „Bronzinė moteris“, „Pogrindis“ ir „Pirkiniai išsimokėtinai“. Pirmoji jo knyga „Pietūs pasaulio krašte“ vis dar neišversta į lietuvių kalbą.

„Bronzinė moteris“ – antrasis Antono Šileikos romanas, pasakojantis vieno jaunuolio, Tomo Stumbro, gyvenimo istoriją. Šis romanas įrašytas į geriausių Kanados knygų dešimtuką. Kaip ir kituose jo kūriniuose, taip ir šiame dominuoja lietuviškumo kontekstai. Ypač mane sužavėjo tai, kaip vaizduojama Lietuva – pasakų šalis, kurioje mitinės būtybės – velniukai, laumės iš pasakų – įprastas dalykas. Tai lėmė mano apsisprendimą rašyti namų darbą apie šią knygą ir giliau paanalizuoti, kaip perteikiamas tas Lietuvos mitiškumas.