Autobiografiškumas literatūroje

XX a. literatūroje buvo atsigręžta į žmogaus vidinį pasaulį. Menininkai dažnai savo jausmus atskleidė kūryboje pasitelkdami asmeninę nuomonę apie pasaulį ir visuomenės vertybes. S. Nėries eilėraščiuose, B. Sruogos dokumentiniame memuariniame romane „Dievų miškas“ ir A. Škėmos psichologiniame filosofiniame romane „Balta drobulė“ minimi autobiografiniai faktai padeda geriau suvokti autorių išgyvenimus ir įsigilinti į kūrinį. Tačiau rašytojo V. Mykolaičio – Putino psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ pasakojama istorija nėra autobiografinė ir tai dažnai suklaidina skaitytojus.

Visų pirma, XX a. pirmosios pusės savičiausia romantinės pasaulėjautos poetė, lietuvių poezijos lakštingala S. Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio” atskleidė savo tikruosius jausmus. Tinkamai neįvertinusi istorinės situacijos, poetė koloboravo su okupantais, tačiau jai nebuvo lengva prisitaikyti prie Sovietų Sąjungos politikos. S. Nėris gailėjosi išdavusi tėvynę ir teigė, kad jos „širdis skyla“, nes poetinis talentas neleido meluoti sau. Savo kančią ir atgailą ji atskleidė ypatingai atskleidė eilėraščiuose „Maironiui“ bei „Kur baltas miestas“. Išpažintinis eilėraštis „Maironiui“ parodo poetės vidinę gyvenimo įtampą ir prisimena jos „nuopolio“ istoriją bei nurodo dabartinę S. Nėries padėtį be išeities. Maironis – tai visos Lietuvos metafora, svarbiausias lietuviškumo saugotojas, kuriam poetė teisinasi dėl savo išdavystės. Tačiau lietuvių poezijos lakštingala savo kūryboje ne tik atsiprašė tėvynės, bet ir išreiškė savo troškimą grižti į gimtuosius namus. Kitame jos eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“ kūrinyje „Kur baltas miestas“ yra kuriama priešprieša tarp tikrovės svetimoje žemėje ir viltingai idealizuojamos tėviškės. Baltas miestas – tėvynės metafora, siejama su vilties gėlėle. Eilėraštyje labai svarbus tautosakinis juodo varno simbolis, padedantis atskleisti grįžimo į namus temą. Abiejų kūrinių nuotaika yra ilgesinga, viltinga bei nostalgiška, trokštama gauti tėvynės atleidimą. Ne veltui poetas A. Maldonis apie autorę yra pasakęs „ Ji lyg alsavimas, lyg plakantis pulsas, lyg natūralus žmogaus jausmų ir minčių tekėjimas“. Taigi, S. Nėris savo eilėraščiuose metaforiškai išreikškė savo kančią ir atgailą, kurių negalėjo atskleisti tiesiogiai dėl baimės būti nesuprasta ir atstumta tėvynės.