Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Sunki ranka“ poetika

Eilėraščio erdvė gana aiškiai vaizduojama kiap lyriniam subjektui gerai pažįstama ir artima. Iš poetinių vaizdų ir skelbiamų lyrinio subjekto išgyvenimų jaučiama, kad eilėraščio žmogų kankina ištrėmimo nuojauta – pamažu savą erdvę keičia visiškai svetima. Eilėraštis prasideda nuo to, kas buvo praeityje, pereinama prie dabarties. Trečias eilėraščio posmas – ateities įžvalgos: Nebekalens garnys pakluonėje į klevą aukštąjį įskridęs, / ir kalvio nebebus gale sodžiaus kaimyno, / augs dobilų, augs kanapeikos kultūringas laukas didelis, / o smilga vėjo pučiama, nebepalinks į žalią kmyną. Erdvė ir laikas nulemia eilėraščio vidinę struktūrą – kompoziciją. Ji eilėraštyje labai aiški: vientisa tema, aiškiai plėtojama siužetinė linija, o pabaigoje apibendrinama idėja. Paskutinis posmas byloja, kad vyrauja artėjančio karo, okupacijų ir tremties nuojauta. Pati eilėraščio forma atrodo gana archajiška, bet poezija moderni ir aktuali. Yra netolygaus ilgio posmų eilutės, didelis kontrastas tarp jų, pavyzdžiui, ilgiausią eilutę sudaro 21 skiemuo (o kur, o kaip, o ką man ir kada apie tave rintiniais žodžiais apraudoti), o trumpiausią – 9 (Pas gryčią augo alksnių krūmas...).