Katastrofų laikotarpio žmogaus prioritetai

Katastrofa - tai staigi, netikėta nelaimė; įvykis su tragiškomis pasekmėmis: staiga užklupusi liga, artimojo netektis, karas..Henris Vileris Šo yra sakęs: „Panašiai kaip titnagas slepia nežinomą kibirkštį, skeliamą tik plieno smūgiais, taip ir lobiai, esantys mumyse, atsiveria tik ištikus negandoms“. Ir ,būtent, katastrofų laikotarpiu vienas svarbiausių gyvenimo klausimų tampa-teisingai pasirinkti prioritetus, nuspręsti, kas yra svarbiausia, kam teikiama pirmenybė. XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Žmonės tampa antžmogiais,susvetimėję, praradę vertybes,o tai, kas atrodė beprotybė, tampa realybe. Tai sukelia visuotinę vertybių krizę, chaosą žmonių gyvenimuose. Tragiški, dramatiški karo ir pokario įvykiai epochos kultūra paženklino katastrofinės jausenos žymėmis.Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti būties pamatų praradimą, ieškoti naujų atramų, papasakoti apie tragišką patirtį, išreikšti tuo, kuo žmogus stiprus, kokias vertybes saugo.

Tai atskleidžia vienas žymiausių, šakoto talento kūrėjas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“.Romane su ironija aprašoma fašistinė Štuthofo koncentracijos stovykla. Į koncentracinę stvyklą patekęs žmogus, net ir patirdamas protu nesuvokiamą lagerio žiaurumą, stengiasi išlaikyti humaniškumą. Konclageryje veikianti dehumanizavimo sistema skatina žmones sužvėrėti, o kalinių vienintelis likęs tikslas – išgyventi. Pati populiariausia lageryje filosofija „mušeikizmas“ kalinius greitai paverčia pusgyvia klipata, kurios „laukia“ nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Ypač sunku šioje nužmoginimo aplinkoje ištverti inteligentui, ne veltui Sruoga rašo: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Tai skausminga kultūros žmogaus reakcija į totalitarinės sistemos absurdą. Atrodytų, jog profesoriaus, apie kurį pasakojama romane, tikslas lygiai toks pat, koks yra ir tų, kurie dėl duonos kąsnio skundžia, mušasi, žudo,nusižemina, tačiau pagrindinio romano veikėjo prioritetas – išgyventi, neprarasti žmogiškumo. Kad ir kaip būtų, susikūrusi kalinių visuomenė nėra ta terpė, kurioje itin lengva tai padaryti, juk čia vadovaujamasi paprasta taisykle – kiekvienas už save. Tačiau stipraus charakterio ir tvirtų įsitikinimų žmogus nepasiduoda. Profesiorius Balys, net ir nusilpęs, kenčiantis badą,