Abitūros viešoji kalba "Ar rašytojas gali "diagnozuoti" visuomenės ligas?"

Beveik visą egzistencijos laiką žmogų kamuoja įvairios ligos. Vienus - fizinės, kitus – dvasinės. Fizinės ligos daugiau ar mažiau išgydomos, tačiau dvasinės ligos palieka didelius „randus”, kurie lydi žmogų visą jo gyvenimą. Moralinės ligos aprašomos jau Biblijoje, istorijos šaltiniuose, o didžiųjų filosofijos tėvų Cicerono, Sokrato, Platono, Aristotelio, Epikūro traktatuose jau IV a. pr. Kr. aptinkame metafiznių pamąstymų apie žmonijos moralines ydas ir „dvasios votis“. Įžvelgti egzistuojančias visuomenės „ligas“, apibrėžti dramatiškus pasikeitimus, paneigti atšiaurias visuotines dogmas mums padeda rašytojai. Jie, prisiimdami gydytojo vaidmenį, diegia visuomenei kritinį mąstymą, gerina atsparumą populizmui. Anksčiau rašytojui neretai buvo priskiriama tautos vedlio, sargo funkcija, tačiau kokia jo vieta šiandien mūsų visuomenėje? Ar rašytojas pajėgus diagnozuoti žmonijos „ligas“ bei jas išgydyti?

Tenka pripažinti, jog rašytojai tikrai geba atskleisti ir perteikti visuomenės didžiausias „ligas“. Istoriniai kataklizmai, brutali aplinka – bene didžiausi sueižėjusios visuomenės formavimosi faktoriai. Besaikis egoizmas, lydimas tolerancijos ir savikontrolės stokos, gimdo įvairias moralines ydas: pyktį, kerštą, gobšumą, dviveidiškumą. Tai veda prie dar didesnių sociumo bėdų: korupcijos, susvetimėjimo, konsumerizmo (vartotojiškumo), socialinės izoliacijos, konformizmo (prisitaikėliškumo), priklausomybių. Naikindamos individo orumą, šios ligos žaloja ir visuomenę, kuri tampa abejinga valdžios įkaite, leidžiasi diskriminuojama, niekinama. Visos moralinės ligos iš esmės yra nesuderinamos su krikščionišku mokymu apie žmogaus elgesį, jo santykį su pačiu savimi ir visuomene. Ne veltui “tautos vedliu” pramintas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: “Lengviau skelbti dešimt dievo įsakymų, negu jų laikytis. Užtat pasaulyje tiek daug pamokslaujančių ir tiek mažai pagal tuos pamokslus gyvenančių, tiek daug aukas imančių ir tiek mažai aukojančių, tiek daug besimeldžiančių ir tiek mažai tikinčių.”(ištrauka iš “Dienoraštis be datų”) Imunitetą prieš dvasinį pavergimą žmogui suteikia aukštoji kultūra, o svarbiausios jos priemonės – menas, filosofija ir literatūra.