Moterų padėtis XIV-XVIII a. pagal J. Sarcevičienės straipsnį ,,Moterys” knygoje ,,LDK kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai“

3 psl. / 929 žod.

Ištrauka

Bėgant amžiams keičiasi visuomenės kultūra, žmonių požiūris į gyvenimą ir vieni kitus, vertybės. Visgi kalbant apie moters padėtį LDK XIV-XVIII amžiais dera pastebėti, jog bendrosios nuostatos moters atžvilgiu liko tokios pat, kaip XIV a. pabaigoje. Anot istorikės J. Sarcevičienės, moters vietos, teisinių garantijų, išsilavinimo ir galimybės dalyvauti visuomeniniame gyvenime nustatymą šiuo laikotarpiu lėmė jos lytis, amžiaus kategorija bei socialinė padėtis.

Moterų teisinę situaciją reguliavo trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588). Juose buvo aprašyti tuo metu labai svarbūs turtiniai santykiai, turto perdavimo moteriai galimybės. Tėvų turtą paveldėjo abiejų lyčių vaikai, bajoraitės turėjo savo teises į tėvoniją[1], žmonos – į vadinamąjį dovį, arba įkraitį, kurį joms skirdavo vyrai, atsižvelgdami į žmonų atsineštą kraitį. Statutuose taip pat buvo numatyta, jog mergina, nenorėdama prarasti teisių į kraitį ir kitą paveldėjimą, turėjo teisę ištekėti tik su tėvų, globėjų ar kitų giminaičių sutikimu. Visgi susidūrusi su giminaičių nenoru išleisti ją už vyro, galėjo tokį elgesį apskųsti. Su bajoru susituokusi nekilminga moteris gaudavo bajorystę, o kilmingoji, ištekėjusi už valstiečio, ją prarasdavo (našlė netekdavo netgi viso paveldėjimo ir dovio).

Žiaurus elgesys su moterimis LDK visuomenėje toleruojamas nebuvo – už tai nusikaltėliams buvo taikomos griežtos sankcijos. Už moters sužalojimą bausta dvigubai didesne nei už vyro sužalojimą pinigine bauda. Statutai taip pat reguliavo bausmes už merginos, moters pagrobimą bei prievartines vedybas, daugpatystę, netekėjusios merginos kūdikio nužudymą ir nėščios moters sužalojimą, jei dėl to mirtų motina ir kūdikis - už šiuos nusikaltimus skirtos mirties bausmės pakariant.

Pirminį išsilavinimą vaikams paprastai suteikdavo motina. Ji taip pat supažindindavo savo atžalas su tikėjimo pagrindais. Buvo aiškus skirstymas į vyriškus ir moteriškus darbus: berniukai padėdavo tėvams laukuose, išvykdavo mokytis, o dukterys likdavo namuose, užsiimdavo rankdarbiais. Valstietėms tai būdavo būdas užsidirbti, o turtingos merginos savo rankdarbius dažnai aukodavo labdarai. Tik gana retais atvejais mergaitės būdavo auklėjamos globėjų namuose, vienuolynuose. Nedaug žinoma apie moterų išsilavinimą bei intelektinę veiklą. Manoma, jog dalis bajorių ir didikių mokėjo skaityti bei rašyti, išmanė aritmetikos pagrindus, visgi jų kultūrinės žinios buvo neišvengiamai siauresnės. Miestietės gyveno įdomesnį, veiklesnį gyvenimą, dalyvavo versle, prekyboje, o sodiečių ir smulkių bajorių kasdienybė apsiribodavo namų ūkiu.

[1] Tėvonija – LDK žemės valda, paveldima iš tėvų ir be suvaržymų perleidžiama.


Turinys

  • Įvadas
  • Lietuvos Statutų reikšmė
  • Žiauraus elgesio su moterimis netolerancija
  • Moterų išsilavinimas
  • Reformacijos sąlygoti pokyčiai
  • Moterys ūkinėje veikloje

Reziumė

Autorius
literatė
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Vas 12, 2018
Publikuotas
2014 m.
Apimtis
3 psl.

Susiję darbai

Moters padėtis šeimoje (pagal Žemaitės „Marčią“)

Literatūra Rašinys 2021 m. molinard
Lietuvių literatūros klasikę Žemaitę (Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę) šiandien pagrįstai galime laikyti pirmąja Lietuvos feministe. Būtent ji savo kūriniais prieš daugiau nei šimtą metų prabilo...

Kuo stiprios moterys lietuvių literatūros kūriniuose?

Literatūra Rašinys 2021 m. Sauletekis
Kuo stiprios moterys lietuvių literatūros kūriniuose? - VBE pastraipa, rašinio teiginiai su literatūriniais pagrindimais. V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, A. Mickevičiaus „Gražina“, Šatrijos Raganos...