Humanitariniai mokslai / Literatūra

„Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą? Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus“, - teigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais aptarkite, kas turėtų saugoti ir ginti kalbą

0 atsiliepimų
Autorius:

     „Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją- sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką“, – prieš kelis šimtmečius teigė lietuvių šviesuolis Mikalojus Daukša. Kalba – neatsiejama žmogaus ir tautos gyvenimo dalis. Ji leidžia bendrauti su kitais: dalytis mintimis, jausmais, prisiminimais. Megzdami ir palaikydami socialinius ryšius, perimame ankstesnių kartų patirtį ir sukauptą žmogaus bei pasaulio pažinimą, pasijuntame esantys vienos visuomenės, vienos tautos – unikalios bendruomenės – dalimi, galime dalyvauti visuomeniniame-politiniame gyvenime. Tik bendraudami su kitu suvokiame savąjį „aš“, savo individualumą, jį išreikšdami kalba ir kuriame savo kalbinę tapatybę, padarome ją prieinamą, pažinią kitiems, atsiveriame kitiems žmonėms, pažįstame juos. Kalba mums suteikia galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą, meninius polinkius, kurti grožinę literatūrą, patirti estetinį malonumą. Tačiau rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė akcentuoja, kad kalba yra jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus. Taigi, kiekviename amžiuje kalbai iškyla pavojų. Kokie jie ir kas turėtų saugoti bei ginti kalbą?

 

 

 

Kalba rūpinasi valstybė ir specialios jos institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Suprasta, kad vien įrašo Konstitucijoje nepakanka, todėl naujai išrinktas Seimas šią konstitucinę nuostatą išreiškė Valstybinės lietuvių kalbos įstatymu. 

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
846 žodžiai (-ų)
Lygis:
Mokykla
Atsisiųsti