Narkotikai. Esė

Galvodamas apie šio esė temą “Narkotikų prevencija” prisiminiau visų pirma tris siužetus:

1. Pokalbį su septyniolikos metų vaikinu, kuris gyvena su dvidešimt aštuonerių metų moterimi ir mėgsta svaigintis “Moment” klijais. Jis man papasakojo apie “multikus”, kuriuos jis mato apsvaigęs. Įdomus siužetas apie raudoną, jį besivejantį velnią, ilgus, tamsius koridorius. Siužetas primena kino filmą “Žiedų valdovas”, tą dalį, kai šaunioji septyniukė ėjo tamsiais Moro požemiais ir juos užpuolė tamsybių demonas. Aiškiai, šis jaunikaitis tuo metu buvo “medaus mėnesio” laike tiek narkotikų vartojimo, tiek lytinio gyvenimo prasmėmis. Tačiau ar jis vėliau ir liko laimingas, labai abejoju.

Prisimenu kitą siužetą, kai pardavinėjau atvirukus Vilniaus senamiestyje ir vienas jaunuolis pasiūlė nusipirkti, bet, deja, kadangi turi tik stambų banknotą, jį reikia iškeisti. Tai buvo dienos metas ir aš, nieko nebijodamas, sekiau paskui jį. Jis nusivedė mane į kokį tai senamiesčio kiemą, leisdamasis laiptais žemyn, praleido mane į priekį ir, kai aš nustebęs pamačiau, kad durys apačioje užkaltos, atsisukęs supratau, kad pakliuvau į spąstus. Mano profesija šiandien – kovos menų treneris, tuo metu tai buvo dar hobis, tačiau taip lengvai sudėto lieso vaikino tikrai neišsigandau. Jis man pasirodė juokingas, kaip ir jo bandymas atimti iš manęs pinigus. Nustumęs ranka jį į šalį ir per petį mestelėjęs: “Ar tu kvailas, ar ką!” Nuėjau savo keliais