Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?

Ar gali pažinti save, nepažindamas pasaulio?

                      „Pažink save“, - tai žodžiai, iškalti virš Apolono šventyklos durų Delfuose, nurodantys pagrindinį žmogaus gyvenimo tikslą. Kiekvienas trokšta rasti savo pašaukimą bei misiją pasaulyje, tačiau ar gali žmogus pažinti save, nepažindamas pasaulio bei jame esančių žmonių?

                      Akivaizdu, kad, neturėdamas ryšio su pasauliu, žmogus negalės suprasti tikrųjų gyvenimo vertybių. Juk neįmanoma įsivaizduoti, kas yra draugystė, nepažįstant žmogaus, arba suprasti, kas yra grožis, niekad nemačius, kaip pešasi žvirbliai. Šiuos teiginius pagrindžiančių minčių galima rasti amerikiečių rašytojo Keno Kizio romane „Skrydis virš gegutės lizdo“. Knygoje yra aprašomas gyvenimas psichiatrinėje ligoninėje. Izoliuotos nuo išorinio pasaulio gydyklos gyventojai yra lyginami su daržovėmis, teigiama, jog šie neturi jokių jausmų bei visiškai nesuvokia pasaulio, tačiau į įstaigą atvežtas naujas pacientas Rendelas Makmerfis „daržovėms“ atveria duris į tikrąjį pasaulį, kupiną įvairiausių netikėtumų bei patyrimų. Kūrinio pabaigoje pastebima, jog kiekvienas žmogus, anksčiau laikytas bukas ir apatiškas, sugebėjo atrasti bei suprasti svarbių vertybių: meilės, laisvės, atsidavimo bei draugystės, prasmę. Būtent todėl galima teigti, jog žmogus, pažįstantis pasaulį, pažįsta ir tikruosius, esminius jausmus, be kurių bet kuris iš mūsų gali būti laikomas „daržove“.