Kiekviena tauta mandagumą supranta skirtingai. Argumentuotai pritarkite arba paneikite šią mintį.

Nei  vienas negimėme mokėdami elgtis mandagiai. Tik ugdomi, mokomi mokytojų, tėvų, draugų galim išmokti gerų manierų – pagarbos kitam, savigarbos, bendravimo su žmonėmis, atsakingumo. Tačiau gyvenant skirtingose tautose, atsiranda tarpkultūriniai barjerai, tai kliūtys, trukdančios suprasti kitos kultūros atstovus, bendrauti su jais. Dažniausiai tai sukelia juokingas ar nemalonias situacijas. Viena pagrindinių kliūčių, tai mandagumo supratimas. Kas yra „mandagumas“ ? Manau kiekvienas šią sąvoką supranta skirtingai. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibrėžia, kad tai – žmonių manieros, elgesys esant viešoje vietoje ar bendraujant su kitais žmonėmis. Savo nuomonę apie mandagumą ir jo supratimą norėčiau išsakyti pristatydama skirtingų tautų kultūras ir tam tikrus papročius.

Mandagumas yra viena svarbiausių bendravimo savybių, be kurios komunikuoti būtų beveik neįmanoma. Manau, geriausias pavyzdys to, kaip skirtingai tautos supranta mandagumą yra pasisveikinimas. Mes be šio gesto neįsivaizduojame nei dienos. Paprastai vos susitikę ar pradėdami pokalbį pasisveikiname. Mums įprasta sveikinantis paspausti žmogui ranką, apkabinti ar pakštelti į skruostą. Tačiau ne visose tautose tai yra suprantama. Pavyzdžiui Indijoje sutikus draugą ar kitą artimą žmogų, priimta dėti delnus prie širdies, Kinijoje, paspausti ranką sau pačiam, o Laplandijoj žmonės susitikę trinasi nosimis. Kiekviena tauta sveikinasi skirtingai, jiems priimtinu būdu, taip atskleisdami savo tautos kultūros bruožus papročius ir mandagumo suvokimą. Taigi, net ir tokie paprasti dalykai, kaip sveikinimosi papročiai,  skiria mūsų tautas.