Pareiga – viena svarbiausių vertybių

Kiekvienas žmogus turi savo pareigų ir stengiasi jas vykdyti: mokinių pareiga yra mokytis, tėvų - prižiūrėti vaikus. Apskritai, žmogaus pareiga yra rūpintis aplink jį esančiu pasauliu. Pareiga pasireiškia kaip sąžinės paliepimas, kaip valia, kaip savęs pastūmėjimas užsibrėžtiems tikslams realizuoti. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas teigia, kad pareiga – tai veiksmas, būtinas pagal įstatymą, paprotį ar dorovę. Vadinasi,pareiga yra susijusi su sąmoningu žmogaus aktyvumu, todėl nėra atsiejama nuo atsakomybės, tobulėjimo ir nuo santykių su kitais žmonėmis.

Žmogus, nesuderindamas visuomeninės pareigos ir asmeninės laimės, pastarosios gali visai netekti. Veikėją, jaučiantį vidinį konfliktą tarp laimės ir pareigos, pavaizdavo sovietmečio ir pastarojo dvidešimtmečio Maironis – Justinas Marcinkevičius draminėje trilogijoje „Mažvydas“ . Pagrindinis herojaus konfliktas - tai pareigos ir asmeninės laimės nesusiderinamumas. Kiek daug Mažvydas iškentėjo, patyrė skausmo, blaškėsi, kad galėtu įvykdyti savo pareigą tėvynei - įduoti jai raštą. Kadangi Mažvydas, išguitas iš Lietuvos, gyvena dabar kitoje Nemuno pusėje, be to, negali grįžt atgal į Lietuvą, jo sielą kankina jausmas, tai - meilė tėvynei ir mylimai moteriai, kurios išsižadėjo, kaip ir Lietuvos. Visą gyvenimą Mažvydas labai mylėjo Mariją, bet ir jos meilę paaukojo lietuviškam žodžiui. Pareiga žodžiui, tėvynei, tampa sunkia našta. Tačiau Mažvydas nepasiduoda ir jos neišsižada. Jo pasiryžimas kovoti dėl kiekvieno lietuviško žodžio parodo, kokia gali būti stipri ištikimybė pareigai. Mažvydas pasiekia savo tikslą, išleidžia katekizmą ir pradeda mokyti špitolninkus. Be to, pirmasis sudėtas jų žodis yra- Lietuva. Dabar Mažvydas įvykdo savo pareigą tėvynei. Galbūt kai kam gali atrodyti, kad Mažvydo pastangos kažką pakeisti yra beprasmiškos, tačiau kiekvienas žmogus iš jo gali pasimokyti, stengtis padaryti viską, kas nuo jo priklauso - tik šitaip žmogus gali pasiekti savo tikslą.