Autobiografiškumas XIXa. antrosios pusės – XXa. vidurio literatūroje. Padeda ar trukdo suvokti kūrinį?

Autobiografija – savo gyvenimo ir veiklos aprašymas. Kiekviename kūrinyje rašytojas palieka dalį savęs. Kuo daugiau skausmo autoriui yra tekę patirti, tuo jo kūriniams dažniau būdingas realistiškumas, mažesnis iracionalumas, kūriniai turiningesni. Nuo 1850 m. iki 1950 m. Lietuvoje permainų netrūko: trėmimas į brutalias koncentracijos stovyklas dehumanizuoti tautą, baudžiavos panaikinimas, spaudos draudimo laikotarpis, nepriklausomybės atgavimas ir daug kitų įvykių darė  įtaką Lietuvos gyvenimui. Autoriai, gyvenę tuo laiku, sugebėjo perteikti save ar savo išgyvenimus kūriniuose, kurie iki šiol yra įsirėžę į atmintį. Rašytojai remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi palengvina skaitytojams darbą, kūrinys yra lengviau skaitomas ir labiau įtraukiantis, tačiau kiekvienas kūrėjas savo patirtį  kūriniuose pateikia skirtingai. Daugiausiai skausmo patyrę ir geriausius kūrinius, mano nuomone, yra parašę yra šie kūrėjai: prozininkas, teatrologas ir dramaturgas Balys Sruoga, pirmasis lietuvių inteligentas Jonas Biliūnas ir emigrantas, modernistas Antanas        Škėma. Šiandien savo kalboje ir norėčiau plačiau pakalbėti apie šių autorių kūrybą.

      Turbūt daugiausiai skausmo ištvėręs individas lietuvių literatūroje - Balys Sruoga. Gimė 1896m. pasiturinčioje ūkininkų šeimoje todėl studijavo prestižiniuose Sankt Peterburgo,Maskvos ir Miuncheno universitetuose. Būdamas 16-kos jau spausdino savo kūrinius “Aušrinėje”, literatūros žurnale “Vaivorykštė”, “Rygos naujienose” bei “Lietuvos žiniose.” Keturiasdešimt septynerius metus gyvenęs pasiturinčiai ir švietęs kitus, poetas tikrai nesitikėjo 1943m. tapti Štuthofo koncentracijos lagerio kaliniu už parodytą palankumą sovietų valdžiai 1941m. Nenusakomai  įsimintina ir ironijos persmelkta atsiminų knyga „Dievų miškas“ buvo parašytas vos per pora mėnesių 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą , Birštono sanatorijoje atskleidžia rašytojo patirtį lageryje. Kūrinyje aprašomi paties Balio Sruogos patirtos kančios, pažeminimai taip pat perteikiami su ironiška litote: „[...] kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu.“ Taip pat poeto knygoje atsispindi tikrasis lagerio tikslas – nužmoginimas ir tiesioginis žmonių naikinimas. Autobiografiškumas knygoje veržiasi pro kraštus, atrodo lyg tai žmogaus autobiografija, o ne nežmogiškas „romanas.“ Taigi, Balio Sruogos gyvenimo aprašymas šiame memuariniame romane tikrai padėjo suvokti kūrinį, perteikti emocijas ir jį pagyvinti.