Savita moterų rašytojų literatūra

  Moterų likimas ir jų kuriama literatūra atrodo kiek kitaip nei vyrų. Svarbiausia joje ne istorijos tema ir visuomenės idėjos, bet kasdieninis gyvenimas, buitis, privati žmogaus sritis. Ši tematika buvo atsainiai palikta moteriai, kaip neva ribotai rašytojai, negebančiai plačiau pažvelgti į pasaulį. Tačiau kaip tik tokia literatūra buvo tikra, nuoširdi ir išliekanti. Moteriškoji tapatybė – tai gyvybės tęstinumo balsas žmoguje, globos psichologija, rūpestis dėl šeimos, motinystės pareigos bei tradicijų perteikimas. Moterų kuriamas pasaulis yra kur kas jausmingesnis, kupinas daugiau išgyvenimų bei emocijų. Šias savybes atsklaidė ir žymiausios lietuvių literatūros rašytojos Šatrijos Ragana, S. Nėris ir V. Juknaitė, kurių kūriniuose aprašomas moterų savitumas: jų meniška prigimtis, jausminis išgyvenimas bei šeimos ir motinystės problemos.

Taigi, moteris dažniausiai yra labai dvasinga. Apie tokią moterį pasakoja idealistinės – romantinės pasaulėjautos kūrėja – Šatrijos Ragana. Ji pirmoji lietuvių literatūroje pavartojo dienoraščio ir užrašų formas, kaip galimybę atverti intymųjį moters pasaulį. Šios savybės atsispindi svarbiausiame rašytojos kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“. Ypatinga šio kūrinio nuotaika nulemta grįžimo į praeitį, pastangų susigrąžinti mylimus žmones, todėl į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Pagrindinė apysakos veikėja yra mamatė Marija. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja, mokytoja, padėjėja. Pasakojimo laikotarpiu XIXa. antroje pusėje moterys dar mažai reiškėsi viešajame gyvenime, o jų dvasios įvykiai prašyte prašėsi išsakomi. „Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi“, – sako mamatė. Moteris kalbasi su savimi apie pareigas, meilę, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautėjęs bajoras, pasiryžęs grįžti į savo tautą: „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.