Lietuvių kalbėjimo kalba "Liepsnojančios lietuvių širdys atšiauriame Sibire"

Močiutės palėpėje rastose nuotraukose mačiau dailią merginą, lengvomis garbanomis, su už ausies užkišta gėle, besišypsančią plačia šypsena ir žvelgiančią į mane šilumą spinduliuojančiomis akimis. Tačiau tada dar nežinojau, kokias kančias ta daili mergina yra patyrusi, kokias baisybes tos spindinčios akys yra mačiusios, o kad ta šypsena - tikėjimo ir liepsnojančio noro išgyventi trofėjus. Praėjo daug metų, nuotrauka kažkur pasimetė, tačiau aš vis dar prisimenu ją. Ir tik iš pasakojimų galiu įsivaizduoti tuos žmones, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, mirusius kančiose ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą. Jie norėjo gyventi, ir jų negalima pamiršti tarp milijonų kitų baisaus žiaurumo aukų. Kiekvieno pareiga pasakoti apie tremtinius, nes tik dėl jų šiandieninė Lietuva turi gyvas tradicijas ir papročius.

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Pagrindinis tikslas buvo sunaikinti Lietuvos nepriklausomybę, gimtąją kalbą, religiją ir patriotizmą. Visi kas priešinosi ar kitaip nevykdė okupantų reikalavimų, buvo negailestingai baudžiami. Į purvinus ir negrabiai sukaltus vagonus, skirtus gyvuliams vežti, buvo grūdamos minios lietuvių. Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus nežinodami, kad yra jau mirtininkai. Ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti. Stalinas gi, ledjūrio pakraščius laikė tinkamiausia vieta Pabaltijo moterims, vaikams ir išsekusiems senoliams.