Kodėl sąžinės teismas griežčiausias?

Kai pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva,  nepakluso Dievui bei paragavo uždraustojo vaisiaus, jie savavališkai pasmerkė save atsiskyrimui nuo Jo. Tačiau, Sutvėrėjas buvo gailestingas ir nepaliko jų fatumo valiai. Jis padovanojo jiems vieną svarbiausių dorovinio atsakingumo jausmų - sąžinę, kuri turėjo padėti žmogui atskirti blogį nuo gėrio ir tapo savotišku „stabdžiu“ nuo  pakartotinai galimo dvasinio sugedimo. Tad, pabudusi sąžinė yra amžinas prisiminimas žmogui apie tyra gyvenimą. Ji yra ne tik, vienintelė ir nepaperkama teisėja, bet ir teisingo kelio „kelrodė žvaigždė“.

Visų pirma, sąžinė yra vienintelė ir nepaperkama teisėja.  Žmogaus vidinis balsas, priešingai nei betkokia teisminės valdžios institucija, žmogų gali pasmerkti tikajai ir nesuvaidintai dvasinei kančiai bei atgailai.  Apie tai liudija ir  biblijinė istorija apie  Judą Iskariotą, kuris, išdavęs savo mokytoją Jėzų, nusprendė pasikarti. Nors jo nebaudė nei teismai, nei Dievas, tačiau,  pats veikėjas skyrė sau pačią griežčiausią bausmę, dėl jį kankinusio kaltės jausmo. Apie tai, jog, „Joks teisėjas nėra toks smulkmeniškas, kaip sąžinė, tardanti pati save“ teigė ir prancūzų rašytojas V. Hugo. Būtent šį teiginį geriausiai iliustruoja  ir vienos garsiausių  lietuvių poečių, Salomėjos Nėries,  asmeninė gyvenimo patirtis. Veikiama XX a. pradžios katastrofų laikotarpio įvykių ir atsidūrusi neregėtai tragiškų išbandymų sūkuryje jauna moteris ne tik paliko Lietuvą, savo gimtuosius namus, bet ir atidavė duoklę komunizmo propagandai.