Tikėjimo ir etikos konfliktas S. Kierkegaardo filosofijoje

Tikėjimas visuomet buvo nevienareikšmis – jau gilioje senovėje kildavo karai bei nesutarimai dėl to, kaip reikėtų tikėti, kokia religija turėtų vyrauti, koks dievas yra vienintelis ir tikrasis, o galbūt egzistuoja ir visas dievų pasaulis, kuriame aukščiausios galios turėtojai gyvena analogišką žmonėms gyvenimą – įsimyli, kenčia, liūdi ir t. t. Tikėjimas arba religija individui paprastai reikalinga tam, kad jis gyvenime įžvelgtų prasmę, eitų teisingu keliu, taigi, tai yra tarsi savotiškas vadovas, kaip reikėtų elgtis, o kaip – ne, tam, kad pomirtiniame gyvenime lauktų malonė ir palaima, o ne kančios pragariškose liepsnose (remiantis krikščionybės pagrindu). Religija, kaip toks įbauginimo įrankis, atrodo, savaime suprantama, grindžia etiką ir tai, kas yra moralu ir priimtina, o kas – ne. Tikėjimas, šventuose raštuose pateikti tekstai tikinčiajam pasako, kaip elgtis yra gerai arba blogai, kokia yra žmogaus vieta realiame ir pomirtiniame pasaulyje, kokiomis vertybėmis jis turėtų remtis. Tačiau S. Kierkegaardas minėtame religijos ir etikos santykyje įžvelgia konfliktą bei paradoksą. Šiame rašto darbe remiantis mąstytojo tekstu „Baimė ir drebėjimas“ bus bandoma šį konfliktą atskleisti ir išanalizuoti.