Gyvenimo prasmės samprata literatūroje (V. Šekspyras, A. Kamiu, V. Mykolaitis - Putinas)

„Gyvenimas – tai solo smuikui klausant publikai, tiktai mokytis groti tenka koncerto metu“, - sakė novelistas Samuelis Butleris. Sunkiausia užduotis žmogui – suteikti prasmę smuiko melodijai – gyvenimui. Gyvenimo įprasminimas skiriasi ir priklauso nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Manau, esminiai dalykai, kuriais turėtų vadovautis žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės, yra savo prigimties pažinimas, mokėjimas susitaikyti su gyvenimo absurdiškumu ir neteisybe. Deja, ne visada žmogui pasiseka atrasti save ir susitaikyti bei susigyventi su  aplinka. Todėl savo kalboje, remdamasi V. Mykolaičio – Putino, A. Kamiu ir V. Šekspyro kūryba, aptarsiu, ko reikia žmogui, kad šis galėtų įprasminti savo gyvenimą ir kodėl tai turėtų būti vienas iš pagrindinių jo gyvenimo tikslų.

Visų pirma, siekiant atrasti gyvenimo prasmę pirmiausia reikia atrasti save. Tokią savęs paiešką vaizdavo ir vieno garsiausių lietuvių simbolistų Vinco Mykolaičio – Putino sukurtas veikėjas Liudas Vasaris psichologiniame romane „Altorių šešėly. Sekdamas tėvų norais rašytojas savo karjeros kelią pradėjo kunigų seminarijoje, kur nesijautė savimi. Pačiame savo kūrybos įkarštyje jis metė kunigystę ir atsidavė laisvo rašytojo profesijai. Nors V. Mykolaitis – Putinas jautėsi atradęs save ir gyvenimo prasmę kurdamas,  jo sprendimas atsisakyti kunigystės buvo vertinamas kritiškai tiek kai kurių jam artimų žmonių, tiek jo aplinkos.