Asmenybės laikysena kritinėse situacijose (A. Škėma, B. Sruoga, V. Krėvė)

5 psl. / 1704 žod.

Ištrauka

Pasaulyje vienokia ar kitokia prievartos forma visada egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės taip pat patiria prievartą. Žinoma, ši prievarta nėra tokia žiauri, kokią patyrė žmonės karo metais. Tačiau net ir patirdami prievartą jie sugenėjo išgyventi. Šiais laikais beveik visame pasaulyje yra gerbiamos žmogaus teisės, užkertamas kelias prievartai. Tačiau visai kitokia situacija buvo XXa. viduryje. Ketvirtajame dešimtmetyje į valdžią atėjus Hitleriui prasidėjo masiniai žmonių suėmimai, suklęstėjo rasinė neapykanta, buvo pamintos žmogaus vertybės. Greitai Hitlerio valdžia išplito visoje Europoje. Norint išnaikinti valdžiai neįtinkančius žmones buvo sukurtos koncentracijos stovyklos. Į jas patekęs žmogus atsidurdavo prievartos pasaulyje, kur jam tekdavo priimti lagerio vertybes, kad išgyventų. Savo kalboje remsiuosi A. Škėmos, B. Sruogos ir V. Krėvės kūryba.

Antano Škėmos kūryboje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove”, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų verty­bių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti. Tradi­cinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) Škėmos kūryboje pralaimi, jos nepajėgia atlaikyti nuožmios tikrovės smūgių, tačiau blogiui priešpriešinama žmogaus savigarba, solidarumas su kitu kenčiančiu žmogumi, dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas, neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. „Užsimerkti jau per vėlu”, – sako vienos Škėmos dramos veikėjas. A. Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Garšva sprendžia amžinus būties klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, tai kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė - pats gyvenimas, kaip jį pragyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti. Atsakymų jis ieško filosofijoje (dažniausiai remiasi XIX a. pirmosios pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje (savo praeityje ir aplinkinių patirtyje). A. Šopenhauerio filosofija Garšva domėjosi jau paauglystės metais. Tai pesimizmo ir kančios filosofija, teigianti, jog gyvenimas nepažinus, beprasmiškas, jis niekur neveda. A. Škėmos požiūriu, kenčiantis žmogus kūrybingas ir sugeba priešintis pasaulio absurdui. Kančia yra jo gyvenimo vertės matas. Taip pat matuojama ir kūryba. Apie Garšvos eilėraščius Elena sako: „Jūsų kūryba verčia kentėti. Ji - verdąs aliejus, pilamas į žaizdas“. Antrojoje romano dalyje kūrybos ir žemiškos laimės konfliktas išsenka. Dabar psichologinio konflikto aštrumas telkiasi ties mirties, beprotybės ir gyvenimo riba.


Reziumė

Autorius
pince18
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.38
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Vas 24, 2020
Apimtis
5 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Asmenybės laikysena ribinėse situacijose

Literatūra Rašinys 2018 m. gordis
Autoriai: Balys Sruoga, Vincas Krėvė Mickevičius, Bronius Krivickas, Francas Kafka. Visi individai susiduria su sunkumais, tačiau ne kiekvienas sugeba su jais susitvarkyti.