Žiaurumo apraiškos atradimas lietuvių literatūroje (J. Aputis, B. Sruoga, J. Savickis)

Šiais laikais mūsų gyvenime susiduriame su vis daugiau žiaurumo, kuris priverčia mus parodyti savo tikrąjį vidų. Daugelis lietuvių rašytojų nagrinėjo šią temą, nes kiekvienas žmogus į žiaurumą reaguoja skirtingai, vieni kovoja ir nepasiduoda, kiti užima neutralaus stebėtojo poziciją. Galima būtų išskirti J. Aputį, Balį Sruogą, Jurgį Savickį, kurie šią temą apžvelgė skirtingais aspektais.

Balio Sruogos „Dievų miškas“ tai atsiminimų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga. Štuthofas oficialiai nebuvo laikomas naikinimo stovykla, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo. Skirtumas buvo tas, kad  čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti  iš bado. Ši knyga autoriui – ne tik liudytojo žodis ir žuvusių draugų kančios įamžinimas, bet ir savotiškas atsisveikinimas su netolima praeitimi, psichologinis išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save, savo vietą ir prasmę naujoje aplinkoje. Kita vertus, sava kančia ir nelaimė B. Sruogai nebuvo vienintelis ir tuo labiau esminis dalykas kalbant apie Štuthofą. Jam, rašytojui humanistui, buvo kur kas svarbiau suvokti matytų ir išgyventų baisybių mastą, pobūdį ir priežastis, atskleisti esmę fašizmo, kuris jam pirmiausia buvo visiškas žmogiškumo paniekinimas, atsisakymas nuo tūkstantmečių žmonijos kultūros ir etikos normų. B. Sruoga kūrinio potekstėje svarsto ir ieško atsakymų į  klausimus: kaip ir kodėl fašizmas XX a. viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi? Detalus, įvairiapusis hitlerinio lagerio gyvenimo ir žmonių aprašymas leidžia traktuoti „Dievų mišką“ kaip veikalą, atskleidžiantį antižmogišką fašizmo esmę.