Deviacijos Lietuvoje: tipai ir mitai

Deviacija, kas tai yra? Išgirdus šį žodį iškyla daug minčių, bet tikslus jos apibrėžimas būtų šis: tai elgesys laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Deviacijos gali būti įvairios, tai gali būti rūkymas, alkoholizmas, narkotikų vartojimas, nusikaltimai, seksualiniai iškrypimai, savižudybės ir t.t. Jos rūšys įvairiose šalyse gali būti skirtingos, tam įtakos turi kultūrinis kontekstas ir religija, todėl kas vienoj šalį gali atrodyti įprasta ir normalu, kitoj bus peiktina, pavyzdžiu kiaulienos valgymas arabiškose šalyse atrodo peiktina lyginant su Lietuva. Tarkim rūkymas, seniau galima buvo rūkyti kur nori, netgi sėdint kavinėje, o dabar rūkymas kavinėse yra uždraustas ir rūkoma tik tam skirtose vietose. Deviacija atsiranda dėl biologinių, sociologinių, psichologinių priežasčių. Dažniausiai deviacinis elgesys pasireiškia, kai norima pritapti prie tam tikros grupės, kai norima numalšinti pyktį, įtampą, neviltį, tai pat kai norima išreikšti nepasitenkinimą prieš esamas normas (Dumbliauskas V.,1999).  

     Deviacijos formos yra plačiai išplitusios Lietuvoje, kai kurios iš jų giliai įsitvirtinusios lietuvių mentalitete, kaip normalios, tai būtų rūkymas ir alkoholio vartojimas. Tačiau manau, kad šį mąstymą derėtų pakeisti, nes šios deviacijos formos labai žaloja organizmą. Kita deviacijos forma tai narkotikai, kurie dar tik bando įsitvirtinti ir yra nauja, ji labiau paplitusi jaunimo tarpe, kur yra vartojama vakarėliuose, klubuose. Tai pat nusikaltimai yra labai išplitę Lietuvoje ir turbūt viena jų plitimo priežasčių, tai nedarbas ir maži atlyginimai, manau nusikaltimų nemažės tol kol nebus didinami atlyginimai, arba sukurta daugiau darbo vietų. Dar viena deviacijos forma tai savižudybės, kurios manau vyksta dėl tos pačios priežasties kaip nusikaltimai, tačiau dar įtakos turi tam ir patyčios, tai labiau aktualu jaunimo tarpe. Taigi, manau norint sumažinti deviaciją Lietuvoje reikia pradėti nuo savęs, o po to skatinti ir draugą tai daryti.

Literatūra 1.    Dumbliauskas V. Sociologija. Vilniaus pedagoginis universitetas; 1999  2.    Leliūgienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija; 2003 3.    Pruskus V. Sociologija. Vilniaus teisės ir verslo kolegija; 2003