Meilės ir kūrybos ryšys literatūroje

Meilės ir kūrybos ryšys atsiskleidė daugelio lietuvos rašytojų kūryboje. V. Mykolaičio Putino psichologinio intelektualinio romano ,,Altorių šešėly pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris dievino kūrybą. Tačiau dažnai elgdavosi taip, kaip nori kiti, ir likdavo nelaimingas. Kūryba jį gelbėjo nuo liūdnų minčių, nuobodžios kasdienybės, bet be meilės, nors ir gyveno kunigų seminarijoje, jis negalėjo gyventi pilnavertiško gyvenimo. Taip pat ir J. Kunčino ,,Tūloje‘‘ pasakotoją gelbėjo kūryba ir moteris – Tūla, tada, kai jis buvo palūžęs – ligoninėse arba girtuoklių kalėjimuose. Pasakotojas rašydamas prisimindavo moterį, kuriai jaučia šiltus jausmus, jam tai suteikdavo vilties, kad vieną dieną jie vėl susitiks, atrodo, jog pasakotoją tai įkvėpė gyvenimui, kaip ir Liudą Vasarį. Liudo Vasario sutiktos moterys jį įkvėpė pakeisti savo gyvenimą. Paskatino kurti, mylėti, nebijoti kitų žmonių nuomonės, neklausyti, ką kalba kiti, pasitikėti savo širdimi ir norais. Ir Liudui Vasariui pavyko. Darydamas tai, kas jam patiko, jis tapo laimingu. Kūryba ir suteiktas moterų dėmesys išgelbėjo jį ne tik dvasiškai, iš kančios bandant pritapti seminarijoje, bet ir fiziškai išlaisvino iš susikaustymo. A. Škėmos romano ,,Balta drobulė‘‘ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva išvis nežinojo, ko jam reikia iš moterų. Rodos, jis norėjo mylėti, o gal net buvo įsimylėjes, tačiau pats bijojo pripažinti, jog moterys jam kažką reiškia. Taip prieštaraudamas sau ir prigimčiai Antanas Garšva kentėjo. Jis buvo pasimetęs, dažnai nežinojo kaip elgtis.