Laisvo žmogaus samprata lietuvių literatūroje

Laisvė – prieš daugelį metų ši sąvoka buvo ypač aktuali ir skambi, žadinanti patriotinius jausmus, raginanti kovoti dėl savo teisių, šviesesnės ateities. Visai nesvarbu kokia tai laisvės forma: fizinė ar dvasinė, tautos ar kūrybos. Nelaisvėje būdamas žmogus jaučiasi suvaržytas, negali gyventi pagal savo tiesas, svajones, vertybes, nustoja džiaugtis, praranda gyvenimo prasmę. Kodėl aktualu būti laisvam, nuo nieko nepriklausomam ir kaip žmogaus laisvę įvardyja Lietuvos rašytojai A. Škėma bei B. Sruoga?

Kiekvienas iš mūsų laisvės sąvoką suprantame skirtingai. Tačiau šiandien, savo kalbą noriu pradėti nuo pačios svarbiausios laisvės formos – fizinė laisvė. Fizinės laisvės atėmimas yra žmogaus uždarymas į atskirą visuomenės sistemą. Laisvės apribojimo įstaigose vyrauja kiti įstatymai, kita tvarka. Tačiau atsiranda žmonių kurie priešinasi šiai sistemai. Galima teigti, jog tai – visų galimų laisvių pagrindas. Nelaisvas žmogus gali būti laikomas žmogumi tik biologiškai ir labai nedaug skiriasi nuo gyvulio. Neatsitiktinai lietuvių rašytojas Balys Sruoga memuarų knygoje ,,Dievų miškas“ kėlė klausimą, kaip fašizmo ideologija galėjo paversti žmogų žvėrimi.  Patekę į koncentracijos stovyklos lagerius, žmonės praranda viską, gyvena pagal kitų diktuojamas, negailestingas taisykles.