Ar lengva būti emigrantu?

Visi turbūt pamena Danielio Defo „Robinzono Kruzo nuotykius“. Knygoje vaizduojama ne tik tėvynę, bet ir visuomenę bei socialinį ir civilizuotą gyvenimą praradusio žmogaus situacija. Savo dienoraštyje išsigelbėjęs ir vienintelis iš visos laivo įgulos likęs gyvas Robinzonas rašo pro et contra principu - už ir prieš situaciją, į kurią jį bloškė likimas. Už - kadangi vienintelis liko gyvas ir gali tęsti savo žemiškąją kelionę, iš kurios pasitraukė jo draugai. Prieš - kadangi jis vienas kaip pirštas negyvenamoje saloje, kurioje nėra jokios žmogiškos būtybės. Gyvenimui sakai taip - nes išgyventi čia, regis, galima, juolab kad ir laive likę ginklai, šaudmenys bei maisto atsargos ir buities rakandai jo gyvenimą gerokai palengvina. Bet - už fizinį išlikimą tokioje saloje teks nuolat grumtis, juolab jog neaišku, ar kada nors kokia gyva siela užklys čia ir ar kas nors sužinos, kad čia gyvena nelaimingas anglas iš Jorko. Pabėgimas iš pragaro. Tokį dienoraštį nesunkiai galėtų vesti daugelis emigrantų. Tiesą sakant, jis nuolat vedamas, tik nebūtinai užrašomas. Robinzono dienoraštis yra kone kiekvieno tremtinio ir emigranto mentalinė praktika, net jei ji(s) ir neprisimena šio kūrinio. Dienoraštis vedamas net ne todėl, kad žmogus nuolat nebūtų patenkintas tuo, ką turi. Reikalas čia veikiau tas, kad nūdienos pasaulyje apskritai nebeliko akivaizdžių pranašumų ir vienareikšmių privalumų. Skirtumai yra akivaizdūs ir nereikalingi sudėtingų apmąstymų, kai kalba eina apie pabėgimą iš šiuolaikinio sekuliarinio pragaro - totalitarinių režimų, kuriuose vieninteliu gėriu tampa fizinis išlikimas ir duonos kąsnis už besąlygišką paklusnumą ir šunišką ištikimybę uniformuotam šeimininkui.