Kam dovanotas laikas?

Slenkant iš amžių į amžius pasaulyje keitėsi viskas: tiek kultūrinė, tiek politinė, tiek inovacinė sritys. Vienintelė visais laikais žmogui nepavaldi vertybė buvo ir tebėra laikas – viena brangiausių Dievo mums suteiktų dovanų. Koks ryškus bebūtų individo noras sugebėti valdyti savojo gyvenimo greičio tėkmę, visais atvejais jam pačiam tenka prisiderinti prie šios tėkmės, nes laiko sraunumas dar nė vienam asmeniui nebuvo ir nėra pavaldus.

Laikas aprėpia begalybę. Jo vertinimas ir suvokimas turi tiek atitolusių viena nuo kitos atšakų, kiek sielų šiame pasaulyje globoja Dievas. Vienintelė atmaina, jungianti visus mus, žmones, yra tai, jog kiekvienam mūsų laikas yra Viešpats suteikta dovana. Kaip jį planuoti ir kam skirti savąjį gyvenimą mes pasirenkame patys, tačiau pasirinkimo sėkla visada yra jau subrandinta Dievo. Jis lydi mus šios tėkmės sūkuryje, retkarčiais atoslūgiuose, tikėdamasis mūsų žmogiškumo ir tikėjimo. Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau tą pačią dovaną žmonės vertina ir naudoja be galo skirtingai. Vieni laiką gali vertinti kaip įprastą, iš dienos į dieną slenkantį sekundžių skaičių, nesuvokdami jo laikinumo ir trapumo. Individai, apgaubti to laiko „vienodiškumo“ ir pastovumo, šią dorybę sumaišo su rutinos ir kasdieniškumo apraiškomis ir patys pasiklysta savojo laiko planavime. Tačiau nepaisant to, Žemėje visada buvo ir yra asmenų šią Viešpats dovaną vertinančių kaip tobulėjimo ir savęs realizavimo visraktį, kurį atrasti padeda taisyklingas laiko planavimas.