Pranešimas: meilė

Filo – meilė yra kita sudėtinė filosofijos ir filosofo gyvenimo dalis. Kaip sudėtinę žodžio ar pavadinimo dalį ją randame ne viename paplitusiame graikiškos kilmės žodyje. Pavyzdžiui, fil-antropas (gr. žmonių mylėtojas), filo-logas (kalbos, žodžio mylėtojas), filo-topas (vietos mylėtojas) ir t.t. Taigi išeitų, jog filosofas yra tas, kuris myli išmintį.
Meilė nėra sentimentas, kuriam gali pasiduoti bet kas, nepriklausomai nuo brandos lygio. Žmonės mano, kad mylėti yra paprasta – tik sunku rasti tinkamą meilės objektą ar pelnyti jo meilę. Paprastai gyvenime mylime tai, kas mums yra brangu. Mylime žmogų, kuriuo galime pasikliauti ir be kurio negalime būti. [4– psl.23 – 24]
Tačiau bet kokį ryšį su žmogumi galima užmegzti įvairiai, ir tie skirtumai ne mažiau reikšmingi negu tai, kas bendra įvairioms meiles formoms. Bet ar kiekvieną ryšį galime pavadinti meile? Atsakymas į šį klausimą gali būti ginčytinas. Meilė yra jėga, kuri gimdo meilę. Šią mintį yra puikiai išreiškęs žydų filosofas Marksas: „Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą ir t.t.“. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra bejėgiškumas, jūsų nelaimė. Aktyvus meilės pobūdis pasireiškia keliais esminiais elementais: rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu. Kad meilė neįmanoma be rūpesčio akivaizdžiausia motinos meilėje, nes ji rūpinasi savo vaiku. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Taigi, rūpestis ir dėmesingumas sukelia kitą meilės aspektą – atsakomybę. Atsakomybė – tai mūsų atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio meilės komponento – pagarbos. Pagarba reiškia gebėjimą matyti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Tai rūpinimasis, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Pagarba asmeniui neįmanoma be jo pažinimo; rūpinimasis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas kaip meilės aspektas nelieka periferijoje, o skverbiasi iki pat esmės. Pažinimas turi dar vieną svarbesnį ryšį su meilės problema. Esminis poreikis susilieti su kitu žmogumi ir taip ištrūkti iš vienatvės kalėjimo yra susijęs su kitu išskirtinai žmogišku troškimu pažinti „žmogaus paslaptį“. Taigi meilė yra vienintelis pažinimo būdas. [2 - 62 – 63 psl.]