Sąvokos. Jų reikšmė ir kilmė

Sąvokos yra mintys apie bendrąsias ir esmines daiktų ar reiškinių savybes. Sąvoka − sąmonės forma, reiškiama žodžiais ir funkcionuojanti kaip mąstymo turinio elementas. Nors mąstant sąvokų turinys reiškiamas sprendiniais ir samprotavimais, tačiau tik sąvokos suteikia mąstymui operavimo bendrybėmis pobūdį. Sąvoka yra pagrindinių sprendinių apie mąstymo objektą sintezė, visuma. Abstrakčiose sąvokose giliau nei vaizdiniuose atsispindi tikrovė, bet jos neleidžia nagrinėjamą reiškinį pažinti išsamiai. Susiejant daugelį apibūdinimų, kurie atskirą sąvoką įtraukia į vis sudėtingesnę sąvokų sistemą, kylama nuo abstraktaus prie konkretaus - prie mintyse atkurto įvairiapusio ir vientiso objekto. Taip susiformuoja konkrečios sąvokos. Jos apima ir sujungia priešingas - bendrybės ir atskirybės, esmės ir reiškinio, pastovumo ir kintamumo charakteristikas. Sąvoka − produktas istoriškai besivystančio pažinimo, kuris, kildamas iš žemesnės pakopos į aukštesnę, praktikos keliu gautus rezultatus reziumuoja vis gilesnėmis sąvokomis, tobulina, tikslina senas ir formuluoja naujas sąvokas. Todėl sąvokos yra ne statiškos, jos ne galutinės, ne absoliučios, o nuolat vystosi, kinta, progresuodamos tikrovės adekvataus atspindėjimo linkme. Sąvokos fiksuojamos vienomis ar kitomis kalbinėmis formomis ir sudaro atitinkamų kalbos išraiškų prasmę (Reikšmė ir prasmė). Pagrindinė loginė sąvokų funkcija yra tai, kad jos mintyse pagal tam tikrus požymius išskiria mus dominančius praktikos ir pažinimo objektus. Šios funkcijos dėka sąvokos sieja žodžius su tam tikrais objektais, o dėl to galima nustatyti tikslią žodžių reikšmę ir operuoti jais mąstymo procese. Objektų klasių išskyrimas ir šių objektų apibendrinimas sąvokose yra būtina sąlyga gamtos dėsniams pažinti.